Nepaisant to, jog prieš du mėnesius sunkiai susirgus popiežiui, visus pasaulio katalikybės sostinės reikalus į savo rankas perėmė keturi įtakingi Vatikano kardinolai ir asmeninis popiežiaus sekretorius, jėgų apleistas popiežius, kurio gyvybė gęsta, ir toliau turi pačius didžiausius įgaliojimus Bažnyčios hierarchijoje bei yra visiškai atsakingas už bažnytinės doktrinos formavimą.
Tačiau nuo tos dienos, kai susirgo, didžiąją dalį laiko popiežius skyrė įvairių kreipimųsi, kurie liko vienintele jo bendravimo priemone, rašymui, o visus praktinius reikalus pavedė tvarkyti antrajam pagal svarbą Vatikano asmeniui, 77 metų valstybės sekretoriui Angelo Sodano.
Jam talkina Bažnyčios doktrinos sargas, 77 metų Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas kardinolas Josephas Ratzingeris, 71 metų Vyskupų kongregacijos pirmininkas kardinolas Giovanni Battista Re ir 74 metų kardinolas Camillo Ruini, einantis popiežiaus vikaro, arba Romos vyskupo pavaduotojo, pareigas bei vadovaujantis Italijos vyskupų konferencijai.
Kaip rašo laikraštis "Corriere della Sera", ketvertas prelatų susitarė, kad laikysis šios "status quo" padėties Vatikane tol, kol bus neaiškumų dėl popiežiaus būklės.
Popiežiui mirus, jie ir visi kiti Vatikano prelatai iškart netektų turimų įgaliojimų, o Bažnyčios galva automatiškai taptų kardinolas protodiakonas, arba rūmų valdytojas, Eduardo Martinezas Somalo. Kol Šventąjį Sostą laikinai administruoja keturi kardinolai, įtakingiausiu žmogumi jame laikomas taktiškas asmeninis popiežiaus sekretorius, arkivyskupas Stanislawas Dziwiszas.
66 metų S.Dziwiszas yra pagrindinė jungtis tarp vis labiau silpstančio popiežiaus, Vatikano ir išorinio pasaulio. Jis perpranta kiekvieną popiežiaus galvos linktelėjimą ar užrašų knygelėje brūkštelėtus nurodymus. Bažnyčios kanonai nenumato skirti popiežiaus pavaduotojo, kuris pakeistų pontifiką šiam nebepajėgiant eiti savo pareigų.
Tik popiežius, pats būdamas "teisės šaltinis", gali keisti įstatymus, skirti vyskupus ir Vatikano kongregacijų vadovus arba formuluoti Bažnyčios doktriną, kuri remiasi Biblija ir Tradicija ir, katalikų įsitikinimu, ateina iš Dievo. Kol kas neaišku, kaip klostytųsi reikalai tuo atveju, jeigu popiežius taptų protiškai neįgalus ir tai tęstųsi ilgą laiką.
Popiežiaus būklė davė peno klausimams, kas taps jo įpėdiniu
Popiežiaus Jono Pauliaus II būklė vėl davė peno klausimams, kas galėtų tapti šio žmogaus, kuriam teko ilgiausias ir vienas permainingiausių Katalikų bažnyčios pontifikatų, įpėdiniu.
27-us popiežiavimo metus įpusėjęs Jonas Paulius II šiuo metu yra trečiasis ilgiausiai Šventąjį Sostą užimantis popiežius. Šis nepaprasto intelekto ir maldingumo, svyruojančio ties misticizmo riba, žmogus tiek daug kartų įėjo į istoriją, kad vargu jį ar kas pranoks.
Ar gali kas nors tapti šio galiūno įpėdiniu ir tuo pat metu nelikti tik blyškus Karolio Wojtylos šešėlis?
Su šia dilema teks susidurti Katalikų bažnyčios kardinolams, kurie po Jono Pauliaus II mirties rinksis į slaptą konklavą ir iš savo gretų išrinks jo įpėdinį.
Popiežius yra paskyręs 120 kardinolų, iš kurių konklavoje negalės dalyvauti tik trys - tai reiškia, kad labai tikėtina, jog naujasis Bažnyčios lyderis galvos panašiai kaip ir dabartinis bei nesiims keisti Jono Pauliaus II draudimų, smerkiančių kontracepcijos naudojimą ir neleidžiančių į kunigus šventinti moterų.
Svarbiausi klausimai - ar kitas popiežius irgi turėtų būti ne italų tautybės, ar italams turėtų būti grąžinta "teisė į popiežių" ir ar kardinolams reikėtų ieškoti kandidatų svetur, už Europos ribų.
Kitoks pasaulis - kitokia bažnyčia
Nuo tų laikų, kai Jonas Paulius II buvo išrinktas pirmuoju ne italų tautybės popiežiumi per 455 metus, pasaulis smarkiai pasikeitė. Krikščionybė taip išplito po pasaulį, kad jos geografinis centras persikėlė į Afriką. Dabar beveik 65 proc. katalikų gyvena Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Nemažai bažnytininkų mano, kad kitas katalikų vadovas turėtų būti kilęs iš besivystančiojo pasaulio šalių, kuriose tikėjimas gyvybingiausias ir toliau stiprėja.
Aukščiausią vietą galimų Jono Pauliaus II pasekėjų sąraše užima Nigerijos kardinolas Francisas Arinze. Tarp kandidatų iš Pietų Amerikos minimi Brazilijos kardinolas Claudio Hummesas ir Hondūro kardinolas Oscaras Andresas Rodriquezas Maradiaga.
Dar viena kardinolams ramybės neduodanti problema - būtinybė, pasak jų, aktyviau skleisti krikščionybę Vakarų visuomenėse, kurioms šiuo metu kur kas labiau būdingas sumaterialėjimas ir individualizmas, o ne pasiaukojimas vardan Bažnyčios priesakų.
Dėl šios priežasties dalis tikinčiųjų linkę manyti, kad Bažnyčiai reikia tokio popiežiaus, kuris sugebėtų spręsti giliai Europoje įsišaknijusias problemas. Gandams apie įpėdinystę vis labiau įsibėgėjant, visų akys krypsta į kelis europiečius.
Tarp jų - akylai Vatikano doktriną sergintis 77 metų kardinolas Josephas Ratzingeris, buvęs universiteto rektorius ir glaudžius santykius su musulmonų pasauliu palaikantis Venecijos kardinolas Angelo Scola bei Milano hierarchas Dionigi Tettamanzi, iš italų laikomas realiausiu kandidatu.
Jonas Paulius II pirmasis ėmė puoselėti santykius su kitomis religijomis, ypač judaizmu, tačiau paliko daug nenuveiktų darbų. Pasak žinovų, globalėjančiame pasaulyje katalikybei labiau nei bet kada būtina bendradarbiauti su kitais tikėjimais, prieš kuriuos ji anksčiau kovojo, juos smerkė ar ignoravo.
Liberalių pažiūrų katalikai, nepatenkinti tuo, kad draudžiama į kunigus šventinti moteris, vartoti kontraceptikus ir tuokti homoseksualistus, leidžia aiškiai suprasti ateityje pageidaujantys demokratiškesnės Bažnyčios.
Tuo tarpu konservatyvūs tikintieji, laikantys Joną Paulių II dieviškuoju pasiuntiniu, sugebėjusiu saugiai išvairuoti Bažnyčios laivą per septintojo ir aštuntojo dešimtmečio liberalizmo sroves bei grąžinti jį į teologiškai teisingą, bet tiesų ir siaurą kelią, meldžiasi, kad jo įpėdinis būtų identiškas pontifikas.