JAV prezidentas Donaldas Trumpas dažnai laužo tradicijas, bet kol kas didžiausią pavojų kelia jo sprendimas išplėsti JAV branduolinį arsenalą. Kelis dešimtmečius šalis ėjo nusiginklavimo keliu, bet už maždaug 1,2 mlrd. JAV dolerių atnaujinus ginkluotę dabartinės atominės bombos taptų pavojingesnės, o JAV arsenalas pasipildytų naujomis tolimo skrydžio raketomis.
Kalboje apie padėtį šalyje paskelbdamas atominių ginklų „modernizavimo“ planą D. Trumpas elgėsi taip, lyg tai būtų savaime aišku net šešiamečiui. Ir jis teisus: šešiametis iš tiesų galėtų pamanyti, kad bet kurį karą laimės šalis, turinti didžiausias ir mirtiniausias bombas. Galbūt ši taisyklė galiojo praeities karuose, bet šiandien bent sykį apie tai susimąstę suaugusieji – fizikai, ginklų kontrolės ekspertai ir kai kurie buvę karų planuotojai – žino, kad branduolinis amžius visai kitoks.
Naujos taisyklės
XX a. viduryje JAV ir Sovietų Sąjungai įgijus galimybę akimirksniu šimtą kartų sunaikinti pasaulį karo taisyklės netikėtai pasikeitė. Tą akimirką išlikimas ir saugumas ėmė labiau priklausyti ne nuo technologijų, o nuo psichologijos. Oficialiai JAV vis dar turi atominių ginklų tik tam, kad atgrasyti kitas branduolines valstybes nuo jų panaudojimo.
D. Trumpo administracijos planai smulkiau aprašyti sausį paskelbtoje Branduolinės politikos apžvalgoje, nuo Šaltojo karo pabaigos skelbiamoje kas ketverius metus. Šiame dokumente Pentagono pareigūnai tvirtina, kad JAV privalo kurti naujus ginklus, kad neatsiliktų nuo analogiškų Rusijos bei Kinijos pastangų. (Barackas Obama neprieštaravo modernizacijos programai, bet tik nusileisdamas Kongreso respublikonams, kad šie ratifikuotų ginklų kontrolės sutartį su rusais.)
Tačiau ką reiškia Rusijos pažanga, jei JAV ir dabar gali pačiu siaubingiausiu būdu išnaikinti žmoniją? Argumentai, kodėl reikia dar daugiau atominių ginklų, įtartinai primena vėl populiarėjančią konservatyvią idėją, kad prieš smurtą, susijusį su šaunamaisiais ginklais, reikia kovoti dar labiau apsiginkluojant.
Ir kaip žinoti, ar branduolinius priešus labiau atgrasys tolesnis JAV nusiginklavimas, ar „naujos ginklavimosi varžybos“, kaip D. Trumpo administracijos politiką apibūdino „The New York Times“? Šį klausimą straipsnio autorė F. Flam uždavė generolui George`ui Lee Butleriui, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje ir paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo pagrindinių JAV atgrasymo pajėgų – Strateginės oro pajėgų vadovybės ir vėliau JAV strateginės vadovybės – vyriausiasis vadas.
Pasaulio likimas kabo ant siūlo
„Valstybė, ilgus metus rodžiusi pavyzdį kontroliuojant branduolinius ginklus ir mažinant jų sankaupas, dabar ėmė purtytis šio vaidmens, – pareiškė jis kalbėdamas apie naująjį modernizacijos planą, kuris apims visas tris vadinamosios triados sritis – sausumos, jūrų ir oro pajėgas, taip pat naujas ginklų grupes. – Tai ne tik griauna tradiciją mažinti branduolines grėsmes, bet ir siunčia aiškią žinią, kad šie ginklai skirti ne tik atgrasyti, bet ir grasinti prievarta. Tokie vieši pareiškimai ir plataus pobūdžio karinės galios demonstravimas Vašingtono gatvėse prieštarauja mūsų pamatinėms demokratinėms vertybėms.“
Generolas G. L. Butleris, išdėstęs savo Šaltojo karo patirtį neseniai išleistoje dviejų tomų prisiminimų knygoje, papasakojo, kad siekdami atgrasyti priešą JAV branduolinio karo planuotojai susitelkdavo į tai, kas Sovietų Sąjungos valdžiai buvo brangiausia – jos pačios išlikimą. Dėl to tam tikru metu vien į Maskvą JAV buvo nutaikiusi 400 branduolinių ginklų, kurių kiekvienas buvo daug kartų galingesnis už bombas, numestas ant Hirosimos ir Nagasakio. Karininkas sako, kad taip siekta atsakomojo smūgio atveju 100 proc. sunaikinti sovietinę valdžią.
G. L. Butleris tvirtina supratęs, kad nors oficialus tokių pasirengimų pretekstas buvo atgrasymas, branduolinei politikai ir strategijai ši idėja netinka. „Branduolinio atgrasymo principui taikoma prielaida, kad gerai supranti priešo galimybes ir tikėtinas reakcijas skirtingomis aplinkybėmis“, – aiškina jis.
F. Flam sako klausydamasi G. L. Butlerio supratusi, kad branduolinis atgrasymas yra trapus saugumo tinklas, suregztas iš spėlionių ir prielaidų. Jei D. Trumpo modernizacijos programa siekiama atgrasyti, tai kyla nerimas, kad rezultatas bus visai priešingas. O jei siekiama ko kita, pavyzdžiui, iš tiesų panaudoti branduolinius ginklus kare, tai D. Trumpo administracija siūlo naują moralinį ir etinį kursą, kurį derėtų aptarti su visais amerikiečiais.
Karas be laimėtojų
Atgrasymo principą skeptiškai vertina ir kitas Šaltojo karo veteranas Danielis Ellsbergas – buvęs ne pelno siekiančios organizacijos „RAND Corporation“ strategas, vėliau nutekinęs vadinamuosius „Pentagono dokumentus“ ir neseniai išleidęs knygą „Pasaulio pabaigos mašina: branduolinio karo planuotojo išpažintis“ (The Doomsday Machine: Confessions of a Nuclear War Planner). Per pokalbį praėjusiais metais jis pareiškė nebemanąs, kad užfiksavus branduolinį puolimą dera duoti atkirtį, nes supratęs, kad branduolinis karas gali sukelti pasaulinę aplinkos katastrofą, vadinamąją branduolinę žiemą. Tokiomis aplinkybėmis bombardavimas net nedidele dalimi Rusijos arba JAV arsenalo būtų savižudiškas.
Ir generolas G. L. Butleris, ir D. Ellsbergas pareiškė nerimaują dėl galimybės per klaidą sukelti branduolinį karą. Istorijoje jau pasitaikė rizikingų įvykių, kurių garsiausias yra Kubos raketų krizė, kai sovietinio povandeninio laivo vadovybė kone paleido branduolinę raketą pamaniusi, jog prasidėjo branduolinis karas. Generolas G. L. Butleris pareiškė, kad gerai susipažino su netyčinio branduolinio karo pavojumi dirbdamas JAV prezidentų George`o Herberto Busho ir Billo Clintono administracijų pagrindiniu patarėju branduolinės politikos klausimais. Per pratybas prezidentas turėdavęs maždaug per 10 min. nuspręsti, ar suduoti atsakomąjį smūgį.
Iki šiol pasaulį gelbėjo psichologija – kitos pusės atstovų elgsena ir prielaidos apie tai, ką gali ir ko negali padaryti JAV valdžia.
D. Trumpo branduolinių ginklų modernizacijos nauda nėra akivaizdi. Negalime sau leisti manyti, kad prezidento administracija neabejotinai renkasi geriausią kelią apsaugoti šalį. Turime ir toliau klausinėti, nes lošti iš didesnių sumų neįmanoma, tvirtina F. Flam.