Nors šiomis dienomis politiniu oligarchijos veidu yra tapęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijos oligarchijos ištakas galime matyti gerokai anksčiau – dar iki Sovietų Sąjungos griūties. Gorbačiovo vykdytos „perestroikos“ metais, daugelis verslininkų į šalį importuodavo arba nelegaliai gabendavo prekes, tokias kaip asmeniniai kompiuteriai ir džinsai. Šios prekės buvo parduodamos nelegaliai, juodojoje rinkoje, gaunant nemažą pelną.
Jelcino „šeima“
Vis dėlto, Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Alvydas Medalinskas teigia, jog kalbėdami apie oligarchų klasės susiformavimą Rusijoje, dėmesį turėtume atkreipti į pirmojo Rusijos federacijos prezidento Boriso Jelcino laikus ir „šeimą“.
„Tie („šeimos“) oligarchai privatizacijos laikotarpiu sukosi daugiausiai aplink žiniasklaidos priemones, bet ilgainiui įgavo ir kitus paketus, svarbias pozicijas pramonės įmonėse. Pradėję turto valdymą nuo žiniasklaidos priemonių, toliau jie įgavo įtaką energetiniams resursams, gamtiniams ištekliams, transportui (pvz. avialinijoms). Prie šių oligarchų galime priskirti Vladimirą Gusinskį, Borisą Berezovskį, buvusį „Chelsea“ savininką Romaną Abramovičių ir visą eilę kitų oligarchų. Be šių paminėtų oligarchų, taip pat buvo dalis buvusių vyriausybės ar bankų pareigūnų, kurie, beje, iki šiol yra žinomi kaip oligarchai, bet jie nesiskaito nei kaip vienareikšmiški „šeimos“ nariai prie Boriso Jelcino, nei kaip artimiausio Putino rato dalyviai. Pavyzdžiui – aliuminio karalius Olegas Deripaska, taip pat „Alfa“ grupės įkūrėjas Petras Avenas, Michailas Fridmanas ir daugybė kitų oligarchų“, – pasakoja politologas.
Oligarchų galia ir artumas valdžiai paslaptimi neliko – apie tai žinojo visa Rusija.
„Šeimos“ narys, kovojęs prieš „šeimą“
Politinę galimybę matė ir vienas iš „šeimos“ narių – dabartinis Rusijos prezidentas-diktatorius Vladimiras Putinas. Nors būdamas „šeimos“ nariu, V. Putinas save pozicionavo kaip kovotoją prieš oligarchiją.
„Putinas pats atėjo iš tos šeimos – prieš tai minėtas Berezovskis jį rekomendavo kaip įpėdinį Jelcinui. Kai Putinas atėjo į valdžią, jis matė neigiamą oligarchų įtaką valstybei, tą matė ir Rusijos žmonės. Putinui tai tapo vienu iš argumentų perimti valdžią, nors valdžią periminėjo ne tik jis, bet ir vadinamoji „silovikų“ (jėgos struktūrų) grupuotė. Jų tikslas buvo sunaikinti ir pašalinti Jelcino laikų oligarchus, įtvirtinant save kaip valdančiąją klasę“, – teigė pašnekovas.
Be asociacijų su „šeima“, V. Putinas vienu metu turėjo ryšių ir su kriminaliniu pasauliu, ir su užsienio partneriais, tarp kurių buvo ir bendradarbiai iš komunistinės Vokietijos slaptosios tarnybos Stasi, su kuriais V. Putinas susipažino, kai dirbo Vokietijoje KGB. Ir vieni, ir kiti ryšiai, kai V. Putinas pelnė vieno iš Rusijos demokratų lyderio Anatolijaus Sobčako pasitikėjimą, padėjo V. Putinui Sankt Peterburge megzti tarptautinius ryšius, o vėliau susidoroti tiek su B. Jelcino laikų oligarchais, tiek ir su demokratine opozicija iš to paties A. Sobčako stovyklos, kritikavusia už korupcija patį V. Putiną.
Susidorojimas su oponentais buvo baisus. Ne vienas iš jų baigė savo gyvenimą keista mirtimi. Ar tai buvo Sankt Peterburgo laikų demokratai, ar oligarchas B. Berezovskis, ar nusprendę netylėti Rusijos slaptųjų tarnybų buvusieji pareigūnai, kaip Aleksandras Litvinenka.
„Vadinamaisiais „laukinio kapitalizmo“ laikais Putinas buvo ir vicemeras, ir Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako patarėjas. Tuo metu Peterburgas garsėjo kaip nusikaltimų, kriminalinio pasaulio sostinė Rusijoje. Daug nusikalstamų operacijų vyko per neaiškius užsienio partnerius, kuriuos Putinas pasiūlydavo. Iš nusikalstamo pasaulio taip pat išaugo oligarchai, arba bent jau, sakykime, labai turtingi žmonės. Tada jie buvo nusikalstamo pasaulio atstovai, o, laikui bėgant, tapo respektabilūs verslininkai, išsiauginę savo finansinį kapitalą ir įtaką valstybėje, taip pat ir V. Putino laikotarpiu“, – pasakoja politologas.
Oligarchų „sunaikinimas“, žinoma, negalėjo būti įgyvendintas taikiomis priemonėmis. Buvę jėgos struktūrų ir kriminalinio pasaulio elementai nebuvo linkę žaisti pagal taisykles.
Galbūt tik R. Abramovičiui geriau pasisekė iš tų laikų oligarchų. Jis sugebėjo atitolti, tapo Kamčatkos regiono, kuriame gausu įvairių gamtinių išteklių, gubernatoriumi, įsigijo „Chelsea“ klubą, nusišalino nuo politikos reikalų. Kitiems oligarchams ar buvusiems slaptųjų tarnybų pareigūnams gyvenimas susiklostė ne taip sėkmingai – kai kurie iš jų net ir palikę šalį rasti neva nusižudę savo kambaryje, subadyti, nušauti ar nunuodyti radioaktyviomis medžiagomis.
Pats V. Putinas suvokė: aplink save asmens kultą kuriančiam lyderiui privalu turėti palankias žiniasklaidos priemones. Tai dar viena V. Putino karo Jelcino laikų oligarchams paskelbimo priežastis.
„Putinui kova prieš oligarchus tapo galimybe perimti valstybės įtaką per viešosios erdvės kontrolę. Jis atėmė iš Jelcino laikų oligarchų televizijos kompanijas, radijo kompanijas, laikraščius, vėliau interneto portalus. Po šių procesų liko palyginti nedaug nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, kurias Putinas pirmiau stengėsi marginalizuoti, o vėliau pavadino užsienio agentais. Tarp jų radijas – „Echo Maskvy“, portalai „Novaja Gazeta“, „Meduza“, daug kitų.“ – pasakoja pašnekovas.
Taigi, kova su oligarchais V. Putinui tapo triguba galimybe – užimti įtaką politikoje, gauti įtaką ekonomikoje ir perduoti ją savo draugams, bičiuliams – kurie nebuvo oligarchai, tačiau tapo oligarchais V. Putino dėka ir kartu perimti visišką viešosios informacijos kontrolę šalyje. Tapęs prezidentu, V. Putinas įgyvendino nemažai parodomųjų akcijų – pavyzdžiui 2003 metais sulaikė ir įkalino naftos magnatą Michailą Chodorkovskį. Vis dėlto, reikšmingiausi pokyčiai vyko už uždarų durų.
„Putinas pakeitė situaciją. Jei Jelcino laikotarpiu oligarchai (Gusinskis, Berezovskis, kiti) buvo privačių kompanijų vadovai, tai Putino „draugai“, atėję iš jėgos struktūrų ar kovos menų sportininkų pasaulio greitai tapo valstybinių įmonių vadovais, per valstybines įmones auginę savo kapitalą. Galėtume kalbėti apie „Gazprom“, „Rosneft“, daugybę kitų panašių įmonių. Nors dalis Putino draugų taip pat tapo privačių įmonių vadovais, atėmus iš nepalankaus oligarcho privačią nuosavybę“, – priduria pašnekovas.
Oligarchų gauja ar oligarchų konglomeratas?
Nepaisant V. Putino pastangų save vaizduoti kaip šalį vienijantį lyderį, ne visuomet sutariama, kokia iš tiesų yra jo galia Rusijoje – ar tik pats V. Putinas nėra oligarchų marionetė?
„Ar Rusiją valdo oligarchų gaujos, ar oligarchų konglomeratas – tai yra itin svarbus klausimas. Yra žmonės, kurie laikosi nuomonės, kad Putinas yra tik „menedžeris“ tarp tų įvairių politikos, finansinių įtakos grupių ir jis kaip „menedžeris“ gali būti bet kada pašalintas, o jis laikomas ten tik dėl to, kad atitinka tų politinių-finansinių grupių interesus, kad tarp jų nebūtų karo „visų prieš visus“. Tai vienas požiūris“, – paaiškina politologas.
Vis dėlto jam atrodo, kad jis panašesnis į Kremliaus mafijos krikštatėvį, kuris bent jau iki šių metų vasario 24 d. sukaupė milžinišką galią šalyje, viską valdė ir nelabai kas jį galėjo iš ten išmesti. Aišku, jis tai darė, visų pirma, su jėgos struktūrų „silovikų“ grupės parama.
„Mano matymą sustiprina pastarojo laikotarpio masinės oligarchų mirtys, labai neaiškiomis aplinkybėmis. Ypač mirtys tų oligarchų, kuriuos Putinas pats atsivedė, pastatė į tas pareigas ir kurie daugiausiai kontroliavo energetinį sektorių – t.y. „Gazprom“, „Lukoil“, „Gazprom“ banką. Taigi, mano suvokimu, iki vasario 24 d. Putinas buvo pagrindinis žmogus, ne „menedžeris“, o praktiškai – visų šių grupių vadovas, galėjęs reguliuoti tų grupių interesus, paskirti vieną lyderį ar jį pašalinti. Tai, kad pastaruoju metu viena po kitos pasipylė įtakingų energetikos sektoriaus oligarchų mirtys rodo, jog Putinas čia įžvelgia galimas problemas, taip pat ir savo atžvilgiu“, – teigia pašnekovas.
