Rusijos flirtas su Vakarais: ar būdai, kurie pasiteisino anksčiau, suveiks ir šiandien?

Šiame straipsnyje analizuosiu Rusijos daromą spaudimą pasaulio tautų bendruomenei ir galimas išeitis. Pamėginsiu aptarti šios šalies senąją strategiją ir taktiką, kuri lemia, kad Jungtinių Tautų priimti dokumentai, susiję su tokių konfliktų kaip Kalnų Karabacho priklausomybė, kitų rusenančių karinių židinių „užgesinimo“ būdais arba su okupuotų teritorijų išlaisvinimu, Maskvos vetuojami ištisus dešimtmečius.

Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą ne tik išryškino silpnąsias Vakarų demokratijos puses, bet ir kelia pamatuotą pavojų Rytų Europos šalims, išsivadavusioms iš Sovietų Sąjungos kolonijinės priespaudos. SSRS teisių perėmėja Rusija neatsisakė pretenzijų į buvusias „sovietines“ teritorijas, nuosekliai kelia įtampą, o atplėštose Sakartvelo, Moldovos, Ukrainos dalyse įsteigė autonomines respublikas, kurias griežtai kontroliuoja. Esamoji padėtis neleidžia tikėtis, kad Rusijos Federacijai priklausančios, engiamos tautos bandys išsivaduoti, tačiau akivaizdu, kad tol, kol milžiniška, didžiausia plotu pasaulio valstybė nesubyrės, ji kels globalią grėsmę. Ar galėtų būti kitaip? Naivu tikėtis, kad šovinistinė Rusija mėgins pasukti demokratijos keliu, nes Putinas parbloškė šį procesą šimtmečiais atgal, jo veiksmai primena Aukso Ordos valdymą. Po Antrojo pasaulinio karo šis „tautų kalėjimas“ demonstravo konkurencingą galią, kurią dabar stengiasi susigrąžinti. Ne veltui Rusijoje pastatyta jau 100 naujų paminklų „nenugalimajam“ Stalinui. Tačiau ne tiek svarbu, į ką apeliuoja Russkij mir – į imperiją ar į Sovietų Sąjungą, nes jis grindžiamas iš esmės ne šiuolaikine nacionaline savimone ir atgimimu lygiomis teisėmis tarp kitų nacijų, bet agresija ir šovinistinėmis ambicijomis.