Tačiau čia pat jis pareiškė, kad dabar dar skubiau sieks keisti Konstituciją, kuri įtvirtintų didesnes prezidento galias, nors ir taip yra vienvaldis lyderis. Atsinaujino ir žiniasklaidos ir oponentų areštai, ir kruvini susirėmimai su kurdų kovotojais.
Vakarai su nerimu žiūri, kur suka didžiausia regiono valstybė, strateginė NATO sąjungininkė, bet nedaug gali padaryti: Turkijos bendradarbiavimo Europos Sąjungai reikia stabdant migrantų antplūdį, Jungtinėms Valstijoms – dėl bazių smūgiuoti „Islamo valstybei“ Sirijoje.
Jo rizikingas lošimas pavyko – R. T. Erdoganas ryžosi rengti pirmalaikius rinkimus užuot kentęs nestabilią koaliciją, kai birželį per parlamento rinkimus jo partija netikėtai prarado trylika metų turėtą daugumą. Po penkių mėnesių politinės sumaišties jo partijos pergalė dabar tokia didelė, apie kokią nesvajojo netgi partijos strategai. Islamistinių šaknų „Teisingumo ir plėtros“ partijai trūksta vos trylikos balsų parlamente, kad būtų galima skelbti referendumą dėl naujos konstitucijos, kurios R. T. Erdoganas ėmė siekti, vos tik pernai buvo išrinktas prezidentu. R. T. Erdoganas pabrėžia, kad klausimas skubus.
„Bet kas, kas priešinasi žmonių valiai dėl naujosios Konstitucijos, kas mėgina užkirsti jai kelią, atsakys per kitus rinkimus po ketverių metų“, – sakė Turkijos prezidentas.
Nuo 2002-ųjų iki pernai R. T. Erdoganas buvo Turkijos premjeras. Prezidento galios iki šiol ribotos, bet, persikėlęs į šį postą, dabar jis siekia tokių įgaliojimų, kokius turi Amerikos ar Rusijos lyderiai. Pasistatęs daugiau kaip tūkstančio kambarių prezidento rūmus, dabar jis dažnai pats vadovauja vyriausybės posėdžiams, nors premjeras yra artimas jo bendražygis ir tebėra siejamas su savo įkurta valdančiąja partija, nors formaliai turėtų būti virš politikos.
Strategija nesikeičia jau seniai
„Nors tai – didelė sėkmė R. T. Erdoganui ir jo partijai, parlamento dauguma nesuteikia R. T. Erdoganui pakankamos daugumos konstitucijai keisti. Todėl per R. T. Erdogano kadenciją matysime prezidentinį valdymą de facto“, – prognozavo Marmaros universiteto dėstytojas Behlulas Ozkanas.
Pasak R. T. Erdogano atstovo, didinti prezidento galias reikia ne jam asmeniškai, o kad šalis būtų valdoma veiksmingiau ir galėtų klestėti. Ir opozicija sutinka, kad reikia keisti Konstituciją, kurią parašė generolai, 1980-aisiais surengę perversmą, tačiau rinkimai tik padidino būgštavimus, kad R. T. Erdogano siekis veda į autoritarinį valdymą.
Kritikai tikina, kad R. T. Erdogano strategija nesikeičia seniai – konsoliduoti konservatyvius rinkėjus, net jei tai poliarizuoja šalį. Pabrėžti islamą, net jei tai tolina Turkiją nuo jos tėvo Mustafos Kemalio Ataturko pasaulietinių idealų.
„Posūkis į daugumą, susiskaldymą ir susipriešinimą, į daugumą orientuota populistinė politika, virstanti savotišku giliu konfliktu tarp vyriausybės ir piktybinių opozicijos jėgų, neabejotinai neša balsus“, – samprotavo Sabandžio universiteto politikos analitikas Ersinas Kalacioglu.
Su kurdais kovos iki pergalės
Stabilumas, kurį žada R. T. Erdoganas, taip pat nėra panacėja. Ilgą laiką jo populiarumas rėmėsi ekonomikos augimu, bet dabar jis sulėtėjęs, o valiutos vertė šiemet ėmė sparčiai kristi. Tiesa, į jo pergalę stabilumo ištroškusios rinkos reagavo staigiu pakilimu.
„Ir verslo pasaulis, ir visuomenė prarado pasitikėjimą, o stabilumas buvo sugriautas būtent dėl R. T. Erdogano. Ir tai – istorinis paradoksas“, – pabrėžė akademikas Ahmetas Inselas.
R. T. Erdoganas iškart po rinkimų pareiškė, kad iki pergalės kovos su kurdų grupuote, kuri vasarą nutraukė paliaubas, ir rytinę, kurdišką Turkijos dalį ėmė krėsti kasdieniai susirėmimai su saugumo pajėgomis, nusinešę jau šimtus gyvybių. Kurdų kovotojų smurtas labai daug kainavo jų partijai – kitaip negu vasarą, ji tik per plauką įveikė dešimties procentų slenkstį ir pateko į parlamentą. Netekusi autoriteto, ji nebegalės dėtis tarpininke tarp valdžios ir kovotojų, R. T. Erdoganas pats nuo jos nusisuko ir vadina teroristų priedanga.
„Kurdai aiškiai pasakė, kad nori taikos ir saugumo, nes pustrečių metų paliaubos baigėsi po rinkimų birželį ir per konfliktą žuvo daugiau kaip 700 žmonių. Taigi daug rinkėjų nusprendė balsuoti nebe už šią, o už valdančiąją partiją“, – teigė B. Ozkanas.
Žiniasklaidos priespauda – ne tik prieš rinkimus
Iškart šią savaitę atsinaujino ir suėmimai, atspindintys seną R. T. Erdogano kovą su tais, kuriuos jis regi kaip sąmokslininkus – sulaikyta dešimtys aukštų pareigūnų, susijusių su didžiausiu jo politiniu priešininku, įtakingu musulmonų dvasininku Fethullahu Gulenu, gyvenančiu Amerikoje. Šis ilgai buvo R. T. Erdogano sąjungininkas, padėjo jam išvalyti įtariamus oponentus iš valstybės struktūrų, bet užpernai jo bendražygiai pradėjo garsų tyrimą dėl korupcijos R. T. Erdogano aplinkoje ir sukėlė vyriausybės krizę.
Prieš pat rinkimus valdžia uždarė ir du kritiškus laikraščius bei dvi televizijos stotis, susijusias su F. Gulenu, tuo sukeldama naują kritikos bangą. O po balsavimo – ir Europos stebėtojų priekaištus, kad partijų varžybos nebuvo sąžiningos.
„Baimė yra demokratijos priešas, laisvo pasirinkimo priešas. Todėl esame nusivylę dėl proceso kokybės. Taigi dabar dar svarbesnis raginimas prezidentui ateityje siekti labiau įtraukiančio politinio proceso“, – sakė Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos delegacijos vadovas Andreasas Grossas.
Žiniasklaidos priespauda, dėl kurios Turkiją užsipuola ir Jungtinės Valstijos, ir Europos Sąjunga, nebuvo tik priešrinkiminė taktika. Jau kitą dieną po balsavimo dar du redaktoriai suimti, kaltinant perversmo kurstymu. Jų žurnalo viršelyje – antraštė, kad prasideda pilietinis karas.
ES bendradarbiauti privalo
Tačiau kritišką ataskaitą apie žmogaus teises Turkijoje ir jos žengimą atgal Europos Sąjunga nusprendė skelbti tik po rinkimų. Likus vos savaitei iki balsavimo į Stambulą nuvyko ir Vokietijos kanclerė.
Susidūrusi su nematyta pabėgėlių banga, bendrija tegali glaudžiau bendradarbiauti su 2 mln. sirų jau priėmusia Turkija: pasiūlė tris milijardus eurų, sparčiau svarstyti vizų atšaukimą ir atgaivinti įstrigusias derybas dėl Turkijos narystės. Viskas, ko gali tikėtis bendrija – to paties R. T. Erdogano žadamo stabilumo. Ketverius metus rinkimų nebeturėtų būti, todėl bent jau partneris bus aiškus, net jei neaišku, ar ilgam įsitvirtinęs taps labiau sukalbamas.
Norime ar nenorime, turėsime dirbti su Turkija, Europos parlamento nariams tiesiai pasakė Europos Komisijos vadovas, nors bendrija retai kelia geopolitinius interesus aukščiau už vertybes.
Tačiau kai kurie ekspertai sako, kad įkvėptas pergalės, R. T. Erdoganas ims reikalauti tiek daug, kad Europos Sąjunga vis vien negalės taikytis.
„Manau, valdančiajai partijai tai – užnuodyta dovana. Atėjus laikui pamatysime, kaip reaguos tarptautinė bendruomenė“, – pareiškė Bahdžešehiro universiteto profesorius Cengizas Aktaras.
Laukti ilgai nereikės: jau po poros savaičių į čia rengiamą Didžiojo dvidešimtuko susitikimą turėtų atvykti ir Jungtinių Valstijų, ir Rusijos vadovai.
Strateginiame regione – Sirijos bei NATO kaimynystėje esanti NATO šalis –musulmoniška demokratija, dydžiu prilygstanti Vokietijai, net ir su aikštinga užsienio politika turės likti ir Vašingtono, ir Maskvos partnerė. Kaip – dabar tai labiau jų, o nebe R. T. Erdogano problema.
