Turistų iš Europos demonstruojama kantrybė, kuria apsiginklavę jie noriai rikiuojasi į begalines palei raudonų plytų Kremliaus sieną nusidriekiančias eiles, kad galėtų įžengti į nuolatinėje prietemoje skendinčias mauzoliejaus patalpas, akivaizdžiai rodo, kokį nenumaldomą smalsumą lig šiol kelia bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Lenino balzamuotas kūnas. Visgi turistus iš Kinijos į mauzoliejų gena kur kas daugiau nei elementarus smalsavimas.
Ekskursijas organizuojantis 32-ejų metų Wang Lin tvirtina, kad apsilankyti čia praėjus lygiai šimtmečiui nuo kardinalias permainas atnešusių įvykių ypač veržiasi senesnės kartos atstovai. Jaunimas, anot jo, demonstruoja kur kas mažesnį entuziazmą.
Rusijos, kaip vienos iš kinų trokštamų aplankyti šalių, populiarėjimo tendencija buvo pastebėta ne šiemet, o kiek anksčiau, rašoma „Foreign Policy“ publikacijoje.
Remiantis išskirtinai turistų iš Kinijos srautais besirūpinančios Rusijos turizmo agentūros „World Without Borders“ pateiktais duomenimis, pernai Rusiją aplankė 1,3 mln. kinų, o visos per metus į šią šalį suorganizuotos kelionės Kinijos turistams atsiėjo beveik 3 mlrd. JAV dolerių (maždaug 2,5 mlrd. eurų).
Turistų iš Kinijos grupių paprastai galima be vargo pamatyti dar sovietmečiu miesto pažiba laikytose tviskančiose, sietynų apšviestose Maskvos metro stotyse. Po miestą besižvalgantys kinai buriuojasi ir netoli keleto Maskvoje stovinčių Lenino paminklų, prie kurių būtinai fotografuojasi.
Vis dėlto 2017-uosius galima pagrįstai laikyti Kinijos turizmo į Rusiją apogėjumi. Kinų turistai į buvusios sovietų imperijos sostinę ėmė plūsti ne be priežasties: daugelis savo keliones sieja su žūtbūtiniu noru kaip nors paminėti šimtąsias Spalio revoliucijos metines – juk šis bolševikus į valdžią atvedęs įvykis turėjo lemiamą reikšmę ne tik Rusijos, bet ir Kinijos istorijoje.
Rusijos federalinės turizmo agentūros teigimu, per pirmus šešis 2017-ųjų mėnesius lankytojų iš Kinijos buvo sulaukta net 36 proc. daugiau nei per tą patį pernai metų laikotarpį.
Vadinamojo „raudonojo turizmo“ bangą agentūra sieja su pačios Kinijos vyriausybės iniciatyva vykdomu šalies piliečių raginimu aplankyti komunistinių idėjų erą šlovinančias vietas tiek Kinijoje, tiek užsienio valstybėse. Tokio turizmo skatinimui pritaria ir šalies prezidentas Xi Jinpingas.
„Raudonojo turizmo“ propagavimas nėmaž neprieštarauja Kinijos vyriausybės vykdomai politikai, mat valdžia nori užsitikrinti, kad piliečiai šiukštu nepamirštų komunizmo ideologijai artimų vertybių.
Tokią nuomonę išreiškė glaudžius ryšius su vyriausybe palaikančios Rusijos mokslų akademijos Tolimųjų Rytų studijų skyriuje dirbantis analitikas Vladimiras Petrovskis.
Revoliucijos metinės - be pompastikos
Vis dėlto su 1917 metų įvykiais siejami lankytini objektai, prie kurių noriai fotografuojasi begalė turistų, pastaruoju metu, kad ir keista, susilaukia gana prieštaringų Rusijos piliečių vertinimų.
Viena vertus, Rusija pasiruošusi išskėstomis rankomis priimti kinų turistus – žinoma, ir jų pinigus, – tačiau kita vertus, šalį yra apėmęs aiškiai juntamas neapsisprendimas, kaip reikėtų vertinti tuos įvykius, kuriuos menantys reliktai tampa masalu būriams užsienio svečių.
Sovietmečiu Spalio revoliucijos metinės neapsieidavo be pompastiškų kalbų ir iškilmingų paradų Raudonojoje aikštėje. Tačiau dabartinio prezidento Vladimiro Putino vadovaujama Rusija yra daug mažiau linkusi garbinti laikus, kai ūmi revoliucijos banga nuvertė tuometinę vyriausybę.
Labai daug pasako kad ir tas faktas, jog 2000 metais Rusijos stačiatikių bažnyčia – daug galių nūdienos Rusijoje turinti institucija – kanonizavo paskutinį šalį valdžiusį carą Nikolajų II, o juk 1917 metų įvykiai neišvengiamai privedė prie jo žūties nuo šūvio į galvą.
Nepaisant susvyravusios visuotinės pozicijos, Kremlius jokiu būdu nesirengia pasmerkti 1917 metų revoliucijos, nes ji, kaip bebūtų, tapo akstinu įsigalėti naujai santvarkai, davusiai pagrindą valstybei, su kuria ištisus dešimtmečius turėjo taikstytis Jungtinės Valstijos.
Galima teigti, kad šiuo metu jokio oficialus požiūrio į bolševikų revoliuciją Rusijoje primygtinai nebrukama. Šalyje, kurioje istorija dažnai naudojamasi kaip efektyvia priemone piliečių nacionalinei savivertei ugdyti ar jų pažiūroms formuoti, griežtos pozicijos nebuvimas gali kelti šiokią tokią nuostabą.
Susidaro įspūdis, kad Kremlius šimto metų sukakties ignoruoti neketina, bet ją paminėti rengiasi daug nuosaikiau nei paprastai.
Pernai V. Putinas oficialiai įpareigojo Kultūros ministeriją ir akademinio sluoksnio atstovus pasirengti šimtmečio sukakties minėjimams ir šie paklusniai įvykdė jiems patikėtą užduotį: suorganizavo keletą nedidelių meno parodų, koncertų.
Šimtosioms revoliucijos metinėms skirtų projektų ėmėsi ir valstybės finansuojami žiniasklaidos kanalai. Pavyzdžiui, naujienų agentūra „Tass“ sukūrė interaktyvią interneto svetainę, kurioje pateikta išsami prie revoliucijos vedusių įvykių apžvalga.
Vis dėlto niekur neužsimenama apie planus organizuoti pompastiškus valstybės didybę demonstruojančius renginius, tokius kaip Maskvos Raudonojoje aikštėje kasmet vykstantis karinis paradas, skirtas šalies pergalei prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare paminėti.
Stipresnis bendradarbiavimas
Rusijos patrauklumas turistams iš Kinijos išryškėjo kaip tik tuo metu, kai abi valstybės ėmė siekti kuo glaudesnių diplomatinių santykių.
Liepos mėnesį Rusijoje apsilankęs ir šiemet jau trečia kartą su V. Putinu susitikęs Kinijos prezidentas Xi Jinpingas dviejų valstybių santykius įvertino kaip geriausius per visą ligšiolinę istoriją. Abiejų šalių lyderiai mielai pozavo su šampano taurėmis, o iki tos akimirkos, kai Xi Jinpingas baigė savo vizitą, tarp Rusijos ir Kinijos buvo pasirašyta sutarčių, kurių vertė – 10 mlrd. JAV dolerių (8,37 mlrd. eurų).
Pasak V. Petrovskio, „raudonojo turizmo“ skatinimas – tai atsargi ir labai apgalvotai vykdoma propaganda, kurią būtų galima pavadinti viena iš švelniosios galios raiškos priemonių.
Svarbu ir tai, kad geopolitiškai perspektyvios strategijos yra ypač palankios finansiškai. „Rusai, ypač jaunimas, nejaučia jokios nostalgijos revoliucingai ir tikrai nesiruošia eikvoti dėl jos pinigų“, – sakė V. Petrovskis.
Dėmesio centre - Uljanovskas
Nemažus lūkesčius turizmo agentūros sieja su Uljanovsku – tvarkingu Volgos upės pakrantėje įsikūrusiu miestu, esančiu už maždaug 450 kilometrų į rytus nuo Maskvos, kuriame gimė Leninas.
Seniau Uljanovskas vadinosi Simbirsku, bet po Lenino, kurio tikroji pavardė – Uljanovas, mirties 1924 metais miestui buvo suteiktas Uljanovsko pavadinimas. Mieste šiemet tikimasi sulaukti maždaug 6 tūkst. turistų iš Kinijos – net tūkstančiu daugiau nei pernai.
Uljanovską paprastai aplanko ir maždaug 400 tūkst. rusų. Jų skaičius šiemet taip pat turėtų būti kiek didesnis. Revoliucijos šimtmečio proga Uljanovsko gatvės buvo išrašytos citatomis iš Karlo Marxo veikalų ne tik rusų, bet ir kinų kalba.
Miesto restoranai apsirūpino meniu kinų kalba, o netoli šviesaus dviejų aukštų namo, kuriame gimė Leninas, esančio viešbučio „Venets“ personalas buvo apmokytas kinų kalbos.
Šalia Lenino vaikystės namo, panašiai kaip prie gimtųjų Josifo Stalino namų Gruzijoje, buvo pastatytas didžiulis revoliucijos vado atminimui skirtas kompleksas, o namų-muziejaus lankytojams leidžiama į valias fotografuotis kambaryje, kuriame Leninas gimė.
Pastaruoju metu vis daugiau Uljanovską aplankančių kinų pagarbą iškiliam revoliucionieriui ėmė reikšti ir tam tikrais aprangos akcentais: jie užsiriša raudonus kaklaraiščius – ne vienos sovietmetį pragyvenusių moksleivių kartos su kartėliu prisimenamą pionierių organizacijos atributą.
Lenino kultas
Uljanovsko miesto valdžia puoselėja gana drąsias ambicijas, susijusias su planais organizuoti tiesioginius skrydžius į Šaošaną – gimtąjį Mao Zedongo miestą.
Mao Zedongas yra laikomas šiuolaikinės komunistinės Kinijos valstybės pradininku. Pernai sudarytos atitinkamos sutartys, žinoma, turėtų pasitarnauti ir bendresnio pobūdžio tikslams – kuo daugiau kinų turistų nukreipti revoliucijos laikus menančiu maršrutu, tarsi vedančiu Lenino pėdomis: iš Uljanovsko į universitetinių studijų miestą – Kazanę, tada į Sankt Peterburgą, tuomet Petrogrado vardą turėjusį revoliucijos žaizdrą, ir galiausiai į Maskvą – naujosios sovietų vyriausybės darbo vietą – miestą, tapusį Lenino amžino poilsio vieta.
„Į Lenino asmenybę kinai žvelgia su kone dievobaiminga pagarba, – sakė Uljanovske veikiančios valstybinės regioninės turizmo agentūros direktorė Julia Skoromolova. – Jie neša gėlių prie Lenino motinos paminklo. Pavyzdžiui, rusai to nedaro.“
Taip ji užsiminė apie iš metalo išlietą paminklą, vaizduojantį Leniną, dar mažą berniuką, saugiai apglėbtą motinos rankų.
Vis dėlto net J. Skoromolova, didžiąją savo karjeros dalį paskyrusi Lenino atminimui įamžinti, revoliucijos šimtmečio sukaktį vertina nevienareikšmiškai.
„Ne visiems rusams revoliucija reiškė tą patį. Vieni žmonės tuo laikotarpiu nukentėjo, o kitiems – atvirkščiai – revoliucija išėjo į gera“, – kalbėjo ji stovėdama netoli memorialinio komplekso įveistame sode ir stebėdama aplink fontaną bėginėjančius vaikus, veriamus skvarbaus nuo milžiniško pjedestalo juos stebinčio Lenino žvilgsnio.
„Dar viena revoliucija, žinoma, būtų blogiausia, ką galima įsivaizduoti. Ji virstų pilietiniu karu. O kas gi to nori?“ – samprotavo ji.