Ericas Stroudas stovi ant molo Bahamų Nort Biminio saloje ir žvelgia į turkio spalvos vandenį. Pro šalį praplaukia pora rajų ir barakudų.
„Kaip tik dabar pro čia neša srovė, - sako jis. – Potvynis slūgsta. Taigi bet koks šioje vietoje paleistas kvapas patenka į vandenyną, kur dabar kaip tik plaukioja didieji rykliai“.
E. Stroudas atlieka eksperimentą. Jis išvynioja 9 kg šaldytų sardinių, sumeta jas į tinklinį maišą, pritvirtintą prie molo, ir panardina jį į vandenį. Jis tikisi privilioti didelį bukasnukį ryklį.
„Tai gana pavojingas ryklys, - aiškina jis. – Jis gali būti labai agresyvus, ypač jei yra provokuojamas ar užspeičiamas“.
Jei ryklys tikrai pasirodys, E. Stroudas į vandenį įmes didžiulį kablį su jauku. Tačiau tai nebus tipiškas žvejybinis kabliukas. Jeigu viskas pavyks, ant šio kabliuko neužkibs joks ryklys.
Daugiau negu dešimtmetį E. Stroudas mėgina išrasti priemonę, kuri atbaidytų ryklius.
Anksčiau jis dirbo chemiku farmacijos pramonėje. 2001 metų vasarą jis su žmona leidosi į kruizą po Bermudų salas.
„Mus užklupo blogos oro sąlygos ir buvome įkalinti kajutėje. Tuo metu per žinias skelbė apie vieną ryklio ataką po kitos, - pasakojo jis. – Atrodė, kad bet kurį žmogų, tą vasarą įbridusį į vandenyną Floridoje, užpuldavo ryklys“.
Būtent tada jo žmona užsiminė, kad jis galėtų pasitelkti savo talentą ryklių repelentams išrasti. Kai sutuoktiniai grįžo namo, E. Stroudas įsirengė kelis nedidelius baseinus ir prileido į juos mažų ryklių.
Mokslininkas stebėjo, kaip rykliai maitinasi, plaukioja ir elgiasi. Tuomet vieną dieną į vandenį netyčia įkrito magnetas nuo jo darbo stalo. Jis pastebėjo, kad kai kurie rykliai-auklės metėsi į šoną.
„Tą vakarą mes dėjome magnetus į vandenį ir negalėjome patikėti, kad rykliai laikėsi nuo jų atokiai“, - teigė jis.
E. Stroudas nustatė, kad magnetai atbaido ryklius.
Jis pademonstravo tokį magnetų poveikį Biminio biologinių tyrimų stotyje Bahamose. Jis stovi įbridęs į vandenį prie kranto esančiame aptvare. Jame plaukioja keli jauni citrininiai rykliai. Vienas iš E. Stroudo asistentų sugauna vieną ryklį ir po vandeniu lėtai apverčia jį ant nugaros. Tai priverčia ryklį panirti į miegą primenančią būseną.
Tada E. Stroudas paima magnetą ir artina jį ryklio link. Ryklys staiga prabunda ir neria šonan. „Štai kur tu, - sako jis. – Tik pažiūrėkite, kaip magnetas jį nubaidė“.
Rykliai turi elektros dirgikliams jautrius jutimo organus, vadinamus Lorencinio ampulėmis, kurie atrodo kaip mažyčiai šlakai ant jų snukio. Biologai mano, kad rykliai šiais organais pajunta savo grobio širdies dūžius ir jį suranda, pasitelkdami magnetinį Žemės lauką.
E. Stroudas įtaria, kad magnetas sutrikdo šių jutimo organų veiklą.