Kartu su V. Putinu kone pusės reitingo neteko ir buvęs Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, neseniai palikęs postą. Tik štai gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir šalies diplomatijos vadovo Sergejaus Lavrovo reitingai išaugo, rašo currenttime.tv.

Kodėl pastaraisiais metais ir mėnesiais mažėja V. Putino populiarumas, ir ar gali D. Medvedevo vyriausybės atsistatydinimas būti susijęs su naujausiais Kremliaus gautais visuomenės apklausų rezultatais? Šiuos ir kitus klausimus televizijos kanalas „Nastojaščeje Vremia“ uždavė Jurijaus Levados vardo analitinio centro direktoriui Levui Gudkovui. Anot jo, pastaraisiais metais rusai „labai pavargo nuo karinės retorikos ir rusiškos karinės politikos, pavargo bijoti“, o tai ir yra pagrindinė sumažėjusio pasitikėjimu V. Putinu priežastis.

– Kokios svarbos sociologijoje yra pasitikėjimo politiku reitingas?

– Tai vienas iš pačių svarbiausių rodiklių. Jis apima ir galimų politinių veiksmų lūkesčius, tikėjimą tuo, ką deklaruoja vienas ar kitas politikas, ir jo autoriteto pripažinimą. Tai kompleksinis rodiklis, iliustruojantis kaip žmonės vertina vieną ar kitą politiką ir jo darbus.

– Ką demokratinėje valstybėje byloja pasitikėjimo politiku sumažėjimas du kartus?

– Pirmiausia tai, kad pasitikėjimo šiuo politiku, jo programa ištekliai senka. Ir tai, kad mažėja pasitikėjimas jo politine programa. Taip pat tai, kad partija, kuriai priklauso politikas, praranda savo rinkėjų pasitikėjimą ir pripažinimą, nes dažniausiai politikai – partiniai žmonės.

– O ką tai byloja Rusijoje?

– Rusijoje visai kita situacija. Gyvename ne demokratinėje, o autoritarinėje visuomenėje, teisingiau būtų sakyti režime, užtikrintai virstančiame totalitariniu. Dėl šios priežasties tie rodikliai turi visai kitą reikšmę. Mažėjantis reitingas – tai pirmiausia byrantys pamatai, ant kurių laikėsi V. Putino išrinkimo teisėtumas.

– Kas lėmė tokį drastišką sumažėjimą?

– Yra ne vienas veiksnys, mažinantis rinkėjų pasitikėjimą V. Putinu. Tai pirmiausia stagnacijos apimta ekonominė šalies situacija, pablogėjusi ekonomikos būklė, tai pripažįsta dauguma mūsų apklaustų žmonių.

Per pastaruosius 5-6 metus realiosios Rusijos gyventojų pajamos pastebimai sumenko: remiantis skirtingais vertinimais, apie 11-12 proc. Sumažėjo galimybių užsidirbti, sumažėjo galimybių gauti kokios nors pagalbos, žmonės bijo nedarbo.

Be to, auga nepasitenkinimas ir socialinėje sferoje, pirmiausia medicinos srityje. Dar žmones labai skaudžiai žeidžia pensijų reforma. Visa tai – vientisas problemų kompleksas, keliantis užkrečiamą susierzinimą ir nepasitenkinimą esama padėtimi.

Kitas dalykas – žmonės pavargo nuo militaristinės retorikos ir Rusijos karinės politikos. Žmonės juk mato, kiek daug pinigų valstybė išleidžia karui Sirijoje ir Donbase, karinių pajėgų perginklavimui, policijai, valdininkams.

O biudžeto lėšos socialinėms reikmėms traukiasi, socialinė infrastruktūra degraduoja. Prastėja ir ekologinė situacija. Taip pat kone du kartus išaugo visuomenės pasipiktinimas administracine tironija ir represijų baimė, o tai labai svarbus rodiklis.

Žmonės pavargo bijoti. Pavargo nuo prievartinės mobilizacijos, didelio karo grėsmių. Visa tai galima pavadinti „nykstančia“ ateitimi, nesupratimu, kur juda šalis. Be to, visuomenę vis labiau erzina korupcijos skandalai, chamizmas ir valdininkų akiplėšiškumas.

Pridėkime dar nepasitenkinimą pensijų reforma, ir turime atsakymą, kodėl mažėja pasitikėjimas prezidentu. Ir kaupiasi nepasitenkinimas bei auga baimė.

– Ir toks ryškus V. Putino reitingo mažėjimas susijęs ir su silpstančiu pasitikėjimu D. Medvedevu?

– Nepasitenkinimas valdžia būdingas daugumai rusų: teigiamų ir neigiamų valdžios veiklos vertinimų proporcija vienas ir du: 30 proc. pozityvių vertinimų ir 60 proc. negatyvių. Taigi, šia prasme D. Medvedevo atsistatydinimas buvo priimtas labai palankiai.

– Bet V. Putino reitingo problemos niekaip nepaveikė pasitikėjimo kariuomene ir jėgos struktūromis?

– Pasididžiavimas Rusijos kariuomene ir pasididžiavimas ginkluotosiomis pajėgomis Rusijoje iš tiesų labai didelis. Ir prezidento populiarumo viršūnės pasiekiamos būtent per karines kampanijas: Antrojo Čečėnijos karto pradžioje, per 2008 metų karinį konfliktą su Gruzija, per karą Donbase ir Krymo aneksiją 2014 metais. Visi tie įvykiai padėjo pasiekti nacionalinę euforiją ir pasididžiavimą ne tik kariuomene: išaugo pasitikėjimas ir specialiosiomis tarnybomis ir Federaline saugumo tarnyba, kurie šiandien gali džiaugtis didžiausias reitingais visoje šalyje.

Iš esmės visa tai rodo, kad jėgos struktūros virsta sistemiškai svarbiomis valdžios struktūromis. Tai absoliučiai naujas valdžios ir visuomenės santykių lygmuo. Pasitikėjimas kariuomene kai kuriais mėnesiais netgi viršijo pasitikėjimo prezidentu rodiklius. Taigi, iš tikrųjų turime reikalų su „militaristiniu“ pasitikėjimo antplūdžiu.

– Kiek Kremliui iš viso svarbi visuomenės nuomonė? Ar gali neseniai įvykęs vyriausybės atsistatydinimas būti susijęs su Kremliaus reakcija į naujausius visuomenės apklausų duomenis?

Kremlius labai savininkiškai vertina visuomenės apklausų duomenis, nors į mūsų tyrimų rezultatus žiūri kiek atsargiai. Ir naudojasi jais greičiausiai savo tarnybų kontrolei.

Man atrodo, kad pastaruoju metu Kremlius mažiau pasitiki savo tarnybomis ir vis labiau kliaujasi uždarų apklausų duomenimis, kuriuos pateikia Federalinė saugumo taryba. Mes negalime jų kontroliuoti. Remdamiesi aiškiais ženklais ir nutekinta informacija, galime spėti, kad įsivaizdavimas, kokį turi valstybės vadovai, formuojamas būtent apklausų, kurias rengia specialiųjų tarnybų žmonės.

Kaip pasakoja kolegos, tokių apklausų patikimumas ir kokybė abejotini, nes tai uždaras pasaulis, ir jie dirba tik taip, kaip iš jų tikisi valdžia.