Tas rankos paspaudimas, be jokios abejonės, aiškiai priminė Vašingtonui, kad Saudo Arabija žvalgysis kitų geopolitinių variantų, jeigu Jungtinės Valstijos nesušvelnins savo reakcijos į žurnalisto Jamalio Khashoggi nužudymą. Vis dėlto, toks ženklas taip pat byloja apie platesnio masto pasaulinės politikos keitimosi tendenciją.
Kasdien tampa vis aiškiau, kad kritiniu tašku tarptautinėje arenoje yra kova tarp liberaliųjų ir neliberaliųjų vyriausybės formų. Ir kai tai nutinka, geopolitiniai principai kinta subtiliais, bet įsimintinais būdais. Pirmiausia ryšiai tarp JAV ir daugelio jos autoritarinių sąjungininkių silpsta, nes minėtos šalys supranta turinčios mažesnį bendrumą ideologijos prasme su Amerika nei su savo „revizionistinėmis varžovėmis“.
Reikia pripažinti, kad ne vieną dešimtmetį Jungtinės Valstijos glaudžiai bendradarbiavo su vadinamaisiais draugiškais diktatoriais, esant geopolitinei būtinybei. Per Šaltąjį karą vargu ar kas galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo bendradarbiavimo su strategiškai svarbiais autokratais Turkijoje, Saudo Arabijoje, Pietų Korėjoje, Filipinuose ir kitose valstybėse. Vis dėlto‚ „geopolitinį sulipimą“ šiuose santykiuose visada sustiprindavo tam tikras ideologinis bendrumas.
Kad ir kaip skyrėsi Vašingtono ir jos autokratinių sąjungininkių vidaus politikos valdymo būdai, visus juos vienijo esminis ideologinis bendrumas, paremtas stipriai išreikštomis antikomunistinėmis nuotaikomis. Be to, didžiulė praraja tarp sovietinio komunizmo ir dešiniojo sparno autoritarizmo paprastai reiškė labai mažą tikimybę, kad Šaltajame kare draugiškas diktatorius pereis į kitą pusę.
Argentinos diktatūra galbūt ir flirtavo su Sovietų Sąjunga aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tuo metu, kai Jimmy Carterio administracija atkreipė visuomenės dėmesį į chuntos daromus žmogaus teisių pažeidimus. Bet niekada neatrodė realiai tikėtina, kad viena iš tulžingiausią antikomunistinę retoriką rėžiančių vyriausybių pasaulyje iš tiesų susiburkuotų su pasaulinio komunizmo lyderiu.
Šiandien situacija nėra tokia paprasta. Antikomunizmas prarado savo reikšmę po to, kai pasibaigė Šaltasis karas, subyrėjo Sovietų Sąjunga ir iš komunistinės autokratinės valstybės Kinija virto kapitalistine autokratine jėga. Todėl ideologiniai skirtumai tarp Amerikos autoritarinių sąjungininkų ir kai kurių jos pagrindinių varžovių nebėra tokie ryškūs.
Koks bendrumas sieja Saudo Arabijos kronprincą Mohammadą bin Salmaną, Egipto prezidentą Abdelį-Fattehą El-Sisi‘į, Vengrijos vadovą Viktorą Orbaną, Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir Filipinų lyderį Rodrig Dutertę – be to, kad visos šios šalys yra JAV sąjungininkės? Visų jų politinės sistemos paremtos korupcija, prievarta ir kitais autokratiniais principais.
Jos įsitikinusios, kad atviras nuomonės išsakymas ir debatai, mažumų teisių apsauga ir vyriausybės valdžios suvaržymai tik susilpnins nepakančią, neliberalią politiką, kurią jie stengiasi vykdyti, ir sukels grėsmę jų pačių asmeninei valdžiai. Šiuo atžvilgiu tokie „geručiai“ autoritarinio valdymo šalininkai per daug nesiskiria nuo „blogiukų“ autoritarinių lyderių, tokių kaip Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas. Na jie visi atsiduria vienoje debatų pusėje, kai diskutuojama dėl to, kokia turėtų būti šiuolaikinė visuomenė – laisva ir atvira ar uždara ir kontroliuojama iš viršaus.
Atsižvelgus į tai, kad yra keletas svarbesnių užsienio politikos uždavinių nei sukurti aplinką, kurioje šalies vidaus sistema galėtų klestėti, ir atsižvelgus į tai, kad panašius principus puoselėjančios šalys dažnai susiburia draugėn, nieko keista, kad toks ideologinis suartėjimas turi tikrą geopolitinį poveikį.
Artimuosiuose Rytuose Rusija ne tik kuria partnerystę su Amerikos prisiekusiu priešu, Iranu. Ji taip pat mėgina pataisyti santykius su tokiomis šalimis kaip Saudo Arabija, Egiptu ir net Jordanija, nes, minėtų šalių suvokimu, V. Putino autoritarinis režimas gali būti joms akivaizdžiai naudingas. V. Orbanas vadovauja šaliai, kuri priklauso NATO, bet jis palaiko draugiškus santykius su V. Putinu, ir jo vadovaujama vyriausybė paprastai laikoma šalimi, kuri linkusi eiti į kompromisus su Rusija susijusiais klausimais.
Turkija taip pat yra NATO narė, bet R.T. Erdoganas vis aktyviau palaiko ryšius su Rusija kaip su partnere ir atsvaru Jungtinėms Valstijoms. Iš dalies taip yra dėl to, Turkija paniškai nerimauja, jog Amerika gali susijungti su jo vadovaujamo režimo vidaus priešais. Turkijos vyriausybė net įsigijo modernias Rusijos „S-400“ priešlėktuvines sistemas ir net puikavosi jų gebėjimu įveikti Amerikos lėktuvus.
Filipinuose R. Duterte siekia savo šalį priartinti tiek prie Kinijos, tiek prie Rusijos, ne tik dėl geopolitinių priežasčių, bet ir dėl savo simpatijų diktatoriams. 2016 metais R. Duterte yra pareiškęs, kad jo tikslas yra pakreipti Manilą Pekino „ideologinio srauto“ link. Galiausiai Saudo Arabija ir kitos autoritarinės JAV sąjungininkės palaiko Rusijos bei Kinijos pastangas susilpninti tarptautines žmogaus teisių normas Jungtinėse Tautose ir kitų forumų lygmenyje. Vis dažniau autoritarinis bendradarbiavimas peržengia tradicines geopolitines ribas.
Labai svarbu neišpūsti tokio reiškinio; Amerikos partnerystės su šiomis valstybėmis tikrai nenutrūks. Turkija neapsiribos vien tik glaudžiais ryšiais su Rusija, nes jai vis dar reikalingos Jungtinės Valstijos kaip atsvaras Maskvos ekspansionizmui Juodojoje jūroje. Saudo Arabija vis dar rimtai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų, kaip kovos su terorizmu partnerės ir Irano įtakos reguliuotojos.
Bet yra keletas akivaizdžių tokios tendencijos išimčių. Vietnamas kruopščiai slopina nuomonių skirtumus, bet, baimindamasis Kinijos, jis vis labiau glaudžiasi prie JAV. Lenkijos demokratinė valstybė linkusi trauktis nuo ankstesnių savo pozicijų, bet kartu yra tvirta Rytų Europos partnerė. Vis dėlto, kalbant apskritai, augant ideologiniam atotrūkiui tarp Amerikos ir jos autoritarinių sąjungininkų ir mažėjant atotrūkiui tarp minėtų sąjungininkių ir revizionistinių jėgų, strateginiai padariniai bus neišvengiami.
V. Putinas labai gerai tai suvokia; ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jis finansuoja neliberalius politikus bei partnerius Europoje ir kodėl Rusija bei Kinija sutelkia pastangas siekdamos sustiprinti autoritarizmą ir susilpninti demokratiją pasaulio valstybėse.
Ir kaip į tai turėtų reaguoti Jungtinės Valstijos? Yra kelios galimos strategijos. Pagal vieną strategiją, būtų galima atsikratyti ideologinių samprotavimų JAV užsienio politikoje. Vašingtonas galėtų liautis garsiai postringavęs apie vadinamųjų „draugiškų“ diktatorių dažnus piktnaudžiavimus žmogaus teisėmis; šalis galėtų savo santykius apibrėžti vien tik vadovaudamasi jėgų pusiausvyra.
Toks atrodytų ir yra pagrindinis prezidento D. Trumpo požiūris į geopolitiką. Ir nors toks požiūris greičiausiai sušvelnintų tebevyraujančią įtampą su Saudo Arabija, Turkija ir panašiomis valstybėmis, jis taip pat padidintų pasaulinį spaudimą demokratinei valstybei ir privestų suabejoti idėja, esą JAV politika reiškia daugiau nei tik realioji, pragmatiška politika.
Remiantis antrąja strategija, būtų prisiimamas ideologinis iššūkis. Jungtinės Valstijos galėtų toliau aktyviai stiprinti savo santykius su liberaliomis demokratijomis, taisydamos ir lopydamos pagrindinius aljansus, kuriuos gerokai išklibino D. Trumpas, ir puoselėdamos glaudesnius ryšius su demokratinėmis jėgomis – nuo Kolumbijos iki Indijos bei Indonezijos.
JAV galėtų padidinti investicijas į demokratijos apsaugą tose srityse, kuriose jai gresia ypatinga grėsmė, – tarkim, tokiose valstybėse kaip Malaizija, – kur vyksta liberalizavimo procesai. Jungtinės Valstijos taip pat galėtų spustelėti savo autoritarinius sąjungininkus kiek labiau gerbti žmogaus teises ir politines laisves, tarkim, ribodamos ginklų prekybą ar nutraukdamos karines pratybas. Bent jau galėtų aiškiai leisti suprasti, kad JAV santykiai su tais sąjungininkais paremti labiau sandoriais ir yra „mažiau ypatingi“, nei su jų partnerėmis-demokratinėmis valstybėmis.
Artimiausiu metu pastarasis požiūris gali toliau drumsti vandenis, Amerikai sudarant sandorius su kai kuriais savo autokratiniais bičiuliais. Bet jai būtų naudinga pripažinti, kad amžiuje, kai liberalizmas ir nepakantumas vis labiau konfliktuoja, Jungtinėms Valstijoms būtų sunku apsiginti savo interesus, tuo pat metu neginant savo idealų.
Halas Brandas yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius, Modernių tarptautinių studijų Johnso Hopkinso mokyklos profesorius, vyresnysis Strategijų ir biudžeto vertinimų centro mokslinis bendradarbis. Neseniai jis išleido knygą „The Lessons of Tragedy: Statecraft and World Order" („Tragedijos pamokos: valstybės valdymo menas ir pasaulio tvarka“).