Žinia, kad naktį į lapkričio 30-ąją Maidane buvo pralietas taikių demonstrantų kraujas sukėlė ant kojų Ukrainos žiniasklaidą ir protestų bangą visoje šalyje.
Milijonus sukrėtė šokiruojantys vaizdai, kaip „Berkut“ pareigūnai žiauriai susidoroja su aikštėje susirinkusiais vaikinais ir merginomis. Iškart pasklido kalbos apie susidorojimo aukas.

Internete atsirado smulkios merginos rudu paltu nuotraukos. Iš pradžių ji buvo laikoma dingusia be žinios, vėliau paskelbta žuvusia. Žurnalistai ją surado. Laimei, ji gyva ir praktiškai sveika.

Aukas metė į krūvą

Pirmo kurso vieno Kijevo universiteto studentė Irina Kociubinskaja į Maidaną išėjo pačią pirmą protestų dieną.

„Visą naktį iš penktadienio į šeštadienį mes su draugais šildėmės prie ugnies, - pradeda pasakojimą Irina. - Kalbėjomės, juokavome, dainavome dainas. Buvo keturios valandos ryto. Pažvelgusi į dešinę, pamačiau laiptais nuo Instituto gatvės besileidžiančius žmones, vilkinčius kamufliažą, su juodais skydais ir kaukėmis. Jų buvo daug – pora šimtų. Kolonos priekyje ėjo vyras civiliais drabužiais su megafonu: „Skubiai atlaisvinkite teritoriją! Čia bus statoma naujametinė eglė!“ Buvo aišku, kad tai provokacija. Kas gi ketvirtą valandą ryto stato eglę?! Mes puolėme prie Nepriklausomybės monumento. Tomis minutėmis dar nesuvokėme, kas vyksta“.

Mergina pasakoja, kad panikuoti pradėjo tada, kai „Berkut“ kariai priartėjo prie jų ir apsupo ratu.

Jaunimas buvo prispaustas prie monumento. Vaikinai stūmė merginas ant viršutinių laiptų, o patys stovėjo apačioje.

Kažkas pasakė, kad reikia elgtis taikiai: „Jokių provokacijų. Giedam Ukrainos himną!“ Jaunimas susikibo už rankų ir pradėjo giedoti. Tą minutę „Berkut“ pareigūnai puolė mitinguojančius šaukdami: „Eikit lauk iš čia!“ Pasipylė smūgiai lazdomis.

„Aš su kitomis merginomis stovėjau ant ketvirtojo laiptelio. Kelios akimirkos ir mūsų apsauga (trys eilės vyrų) jau gulėjo ant asfalto, - toliau prisimena Irina. - Artėdami link Nepriklausomybės monumento kolonos centro specialiojo būrio kariai tvatijo merginoms per galvas.

Mane ištiko stuporas – negalėjau nei judėti, nei kalbėti. Po sekundės pajutau smūgį per galvą. Man pakirto kojas ir aš nudardėjau laiptais žemyn. Pabandžiau atsikelti atsiremdama alkūnėmis, tačiau galva sukosi, akyse aptemo. Tą pačią sekundę man smogė per galvą skydu ir aš netekau sąmonės“.

Mergina pasakoja, kad atsikvošėjusi pamatė, kaip „Berkut“ kariai kojomis ir lazdomis talžo šalia gulinčius žmones. Į juos kreipėsi vien keiksmažodžiais. Kai aukos „atsijungdavo“, specialiosios paskirties pareigūnai tempė juos prie šalia aikštės stovinčių policijos furgonų ir metė į krūvą.

„Man atrodė, kad žiūriu baisų filmą. Smegenys nenorėjo tikėti, kad tai vyksta tikrovėje...“ - sako studentė.

„Dabar internete klaidžioja fotografija: aš guliu ant asfalto, virš manęs pasilenkęs „Berkut“ karys. Po nuotrauka komentaras: „Specpareigūnas bando padėti merginai atsikelti“. Iš tiktųjų jis sugriebė mane už šaliko ir nutempė per Maidaną. Laimei, šalikas buvo minkštas, todėl neuždusau. Tą akimirką buvau tokioje šoko būsenoje, kad negalėjau net pajudėti“, - prisimena Irina.

Ją paguldė šalia policijos furgono prie kitų sumuštų manifestantų. Specialiosios paskirties pareigūnai mėtė žmones į autobusą kaip čiužinius. Vienas „Berkut“ karys pakėlė Irinos galvą. „Tai juk mergina, - pasakė kitam. - Paleiskim“. Jis sušuko Irinai: „Bėk!“

„Tą minutę pagalvojau, kad kai daužė galvą lazda ir skydu, nematė, kad mergina. O dabar staiga pažiūrėjo... Neatsimenu, kaip atsistojau ant kojų ir nukulniavau į požeminę perėją. Ten atsisėdau ant žemės ir vėl atsijungiau“, - sako mergina.

Idiotų mušti negaila

Tuo metu prie Nepriklausomybės monumento tęsėsi kruvina kova.

„Spaudoje buvo pranešta, kad „Berkut“ kariai užpuolė miegančius žmones, - kalba demonstracijų aktyvistas Tarasas Šumikas. - Tai netiesa. Išvakarėse Euromaidano organizatoriai mus įspėjo, kad, esą, reikia atlaisvinti aikštę. Sekmadienio rytą manifestuotojų miestelio vietoje planavo pastatyti sceną, kad būtų pasirengta milžiniškai protesto akcijai. Naktį mes dėjomės asmeninius daiktus, į dėžes rinkome šiukšles. Apskritai, ruošėmės atlaisvinti Maidaną. Tą akimirką aikštėje buvo apie trys šimtai žmonių“.

Kai pareigūnai puolė manifestantus su lazdomis, Tarasas sušuko: „Ką jūs darote? Jūs žmones užmušite!“ Į tai jis išgirdo atsakymą: „Idiotų mušti negaila!“

T. Šumikas pasakoja, kad iš pradžių krito ant žemiausio laipto stovėję vaikinai. Po jų griuvo antroji eilė ir trečioji. Prasidėjo chaosas. Išsigandusios, kai kurios merginos pradėjo cypti, kitos sustingo tarsi apmirusios. „Berkut“ kariai, pribėgę prie moterų, daužė jas lazdomis tiesiai per galvas.

„Tai buvo siaubas! Bejėges ir mirtinai išgąsdintas moteris jėgos struktūrų pareigūnai talžė kaip galvijus, - prisimena Tarasas. - Mes su vaikinais griebėme priekyje stovinčias merginas ir stūmėme jas į galą, už mūsų nugarų. Ir čia pat patekome po smūgių kruša. Kažkam pavyko pasprukti iš apsupties rato. Vėliau vaikinai pasakojo: esą, nepamena, kaip prasiveržė pro „Berkut“ karių sieną. Lyg aukštesniosios jėgos išnešė ant sparnų. O tie, kurie liko rato viduje, atsidūrė pragare. Mus ne mušė, o žudė. Taikėsi į galvą, į krūtinę, daužė per kojas“.

Protestas Ukrainoje
T. Šumikas prisimena, kad netrukus pripuolė prie „Berkut“ pareigūnų pakeltomis rankomis ir sušuko: „Leiskite mums išeiti! Mes juk nieko nedarome! Negi nesipriešiname!“

Anie tarsi nieko negirdėjo ir toliau įnirtingai talžė ant asfalto gulinčius žmones. Tarasas paprašė išleisti bent jau merginas, tačiau jokios reakcijos nesulaukė.

Tuomet jis puolė prie vidaus pajėgų karių. Jie stovėjo ratu už „Berkut“. Buvo akivaizdu, kad jie buvo šokiruoti to, kas vyko, tačiau į situaciją kažkodėl nesikišo.

„Vyrai, darykit kažką! - ėmė maldauti aktyvistas. - Bent jau merginas išgelbėkit!“. Ir tada vidaus pajėgų kariai staiga... prasiskirstė. Atsirado siauras koridorius. Tarasas puolė griebti po aikštę besiblaškiusias merginas ir stumti jas į tą koridorių. Tada kiti mitingo dalyviai irgi pamatė „išėjimą“ ir vienas po kito puolė juo į važiuojamąją dalį.

„Aš Maidaną palikau paskutinis. Ant žemės buvo likę septyni sąmonės netekę vaikinai. Paskui juos išvežė į ligonines. Laimei, visi gyvi, bet su sunkiomis kaukolės ir smegenų traumomis. Mūsų paskaičiavimais, nuo „Berkut“ karių veiksmų nukentėjo 70 žmonių“, - tvirtina T. Šumikas.

Kreščatike vyko baisūs dalykai: ant asfalto gulėjo žmonės praskeltomis galvomis, visur kraujas, lakstė žurnalistai, visi šaukė... Tarasas manė, kad pabėgę iš apsupties jie jau saugūs, tačiau kariai juodomis kaukėmis netrukus puolė prie jų. „Tai buvo košmaras: krauju paplūdę žmonės kėlėsi ir bėgo, „Berkut“ kariai juos prisivijo ir, smogę lazda per pakaušį, vertė ant žemės... Griūdamas suspėjau galvą apkabinti rankomis. Smūgis teko alkūnėms ir dilbiams. Atitrankęs mane, „Berkut“ karys persimetė prie kito vaikino. Aš atsistojau ant kojų ir puoliau prieš viešbučio „Dnepr“ pastato. Ten ir pasislėpiau“, - baigia pasakojimą T. Šumikas.

Bijojo, kad į vienuolyną prasibraus provokatoriai

„Požeminėje perėjoje susirinko dar keli sumušti Euromaidano dalyviai, - toliau pasakoja I. Kociubinskaja. - Netikėtai ten atsirado ir „Berkut“ nariai, jie šaukė: „Nagi, dinkit iš čia!“ Prilaikydami vienas kitą, mes išėjome į Kreščatiką“.

Mergina prisimena, kad ten stovėjo greitosios pagalbos automobiliai, medikai tvarstė sužeistuosius. Pamačiusi, kiek gatvėje žmonių praskeltomis galvomis, Irina atsisakė medikų pagalbos. Jai niekur nebuvo prakirsta, tik labai svaigo galva. Kažkokia moteris jiems sušuko: „Jaunuoliai, čia pavojinga! Eikite į Michailovsko aikštę“. Ir mes su draugais patraukėme ten“.

Aikštėje susirinkę Euromaidano dalyviai baiminosi, kad čia juos gali surasti ir toliau mušti „Berkut“ kariai. Todėl žmonės puolė prie Sofijos katedros, ėmė belsti į vartus. Tik niekas jiems jų neatidarė. Tada kažkas nubėgo prie Michailovsko vienuolyno vartų ir paprašė budinčio vienuolio pagalbos. Jis atvėrė vartus ir įsileido įbaugintus žmones. Sužinoję, kas nutiko, vienuoliai išėjo į aikštę ir ėmė kviesti į aplinkines gatveles suplūdusius žmones į vienuolyno teritoriją.

„Mus netgi pakvietė į vienuolyną, - prisimena Irina. - Prie įėjimo kilo panika, nes žmonės bijojo, kad kartu su pabėgusiais iš Maidano į vienuolyną pateks provokatoriai ar milicijos pareigūnai. Todėl buvo surengta kažkas panašaus į išvaizdos kontrolę“.

„Buvo akivaizdu, kad sumušti žmonės reikalauja mūsų pagalbos ir apsaugos, - tvirtina Kijevo patriarchato spaudos sekretorius arkivyskupas Jevstratijus. - Kai tik didžioji dalis mitinguojančiųjų pasislėpė už vienuolyno sienų, prie vartų privažiavo autobusas su specialiosios paskirties dalinio „Berkut“ pareigūnais. Manifestuotojai išsigando, kad bus jėga išvežti į milicijos skyrius. Situacija buvo labai įtempta. Vienuolyno duris užrakinome ir užbarikadavome. Vienuolyno vadovybė savais kanalais susisiekė su sostinės milicijos vadovais. Mus patikino, kad jėgos struktūrų darbuotojai į vienuolyno teritoriją neis“.

Tuo metu vienuolyno vyriausieji susisiekė su Jo Šventenybe patriarchu. Jis palaimino, kad vienuolyno broliai suteiktų visą įmanomą pagalbą Euromaidano dalyviams. Kadangi traumas ir sužalojimus patyrę žmonės bijojo palikti vienuolyno teritoriją, broliai vietoje suorganizavo medicininės pagalbos punktą. Aptvarkė žaizdas, jas sutvarstė. Visi žmonės buvo pagirdyti karšta arbata ir pavalgydinti. Kai teisėsaugininkai pažadėjo, kad Euromaidano dalyvių nesuiminės, prie vienuolyno privažiavo greitosios pagalbos automobiliai ir išvežė nukentėjusiuosius į ligonines.

„Likusią nakties dalį mes praleidome vienuolyne, - pasakoja I. Kociubinskaja. - Vienuoliai patiesė kilimus ant grindų, ten mes galėjome nusnūsti. Sekmadienio ryte aš grįžau namo. O pirmadienį nuėjau į paskaitas. Į ligoninę kol kas nesikreipiau. Apskritai jaučiuosi normaliai. Mėlynė po akimis pažaliavo, hematomos ant kūno pamažu nyksta. Tiesa, kartais užeina galvos svaigimo priepuoliai. Vakar užsirašiau į savanorių Euromaidano pagalbininkų sąrašą. Padėsiu tiems, kurie dabar stovi Maidane“.