Jo buvo klausiama, kokį įspūdį paliko pirmieji sulaikymai, ar jie dera su kuria nors iš anksto paskelbta versija, ar greitai bus publikuota V. Nemcovo ataskaita apie Ukrainą ir kokie bus opozicijos veiksmai po jo žūties.

– Buvo suimti įtariamieji Boriso Nemcovo byloje. Ar esate pasirengęs dabar pripažinti, kad tardymo institucijų darbas patenkinamas?

– Kol kas žinoma labai mažai detalių, kol kas tėra eilė bendrų tyrimo komentarų, tvirtinančių, kad jie turi nenuginčijamų suimtųjų kaltės įrodymų. Mes sieksime, kad šie įrodymai būtų paviešinti.

Tyrimas pats suinteresuotas, kad niekam nekiltų net menkiausių abejonių, kad būtent šie žmonės susiję su Nemcovo nužudymu. Buvo kalbama, kad yra vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, kuriuose aiškiai matyti žudikų veidai. Siekiant išvengti spekuliacijų, šie kadrai turi būti viešai paskelbti.

– Sulaikytųjų, tarp kurių yra buvęs Čečėnijos teisėsaugos pareigūnas, asmenybės patvirtina jūsų anksčiau išsakytą versiją, kad prie to prisidėjo specialiosios tarnybos, ar suteikia pagrindo naujai versijai?

– Įdomiausias personažas tarp sulaikytųjų – Zauras Dadajevas, kurį prieš kelerius metus už drąsą apdovanojo pats Rašidas Nurgalijevas (Rusijos vidaus reikalų ministras, red.). Skamba grėsmingai, kai žmogus iš pradžių prezidento dekretu apdovanojamas ordinu už drąsą, o po kelerių metų prie Kremliaus sienų įvykdo politinę žmogžudystę.

Žinoma, tai gali būti sutapimas. Būtent todėl mes reikalausime, kad informacija apie tyrimo eigą ir suimtuosius taptų maksimaliai vieša.

Jeigu paaiškės, kad Dadajevas iš tikrųjų yra iš bataliono „Sever“, tai reiškia, kad jis paklūsta Alimbekui Delimchanovui, artimiausiam Ramzano Kadyrovo žmogui, kuris dažnai vadinamas jo asmeniniu „kileriu“ ir yra kaltinamas pasikėsinimu į Zelimchaną Jandarbijevą Katare (Ičkerijos „prezidentas“ Z. Jandarbijevas Katare buvo nužudytas 2004 metų vasario 13 dieną, red.), tada pėdsakai veda tiesiai į Grozną, į Kadyrovo kabinetą.

Tokiu atveju lieka neatsakytas klausimas:  tai buvo asmeninė Kadyrovo iniciatyva ar buvo suderinta su Vladimiru Putinu. Gali būti, kad jis išaugino galvažudį, kuris šaudo į dešinę ir į kairę, ir jau niekam nepaklūsta. Jeigu bus įrodyta, kad žudikai susiję su Kadyrovu, vadinasi, jis dėl savo nebaudžiamumo galutinai suįžūlėjo ir mano, kad gali daryti viską, ką nori.

Tačiau kol kas yra pavojus, kad viskas baigsis atpirkimo ožių – ar tai būtų realūs žudikai, ar ne – nubaudimu. Jeigu užsakovai nebus patraukti atsakomybėn, nėra jokių abejonių, kad politinės žmogžudystės šalyje tęsis, nes Borisą Nemcovą sušaudę žmonės yra įtikėję savo nebaudžiamumu.

– Kaip žinia, Borisas Nemcovas, jūsų partija ir judėjimas „Solidarumas“ neretai kritikavo Čečėnijos vadovybę. Ar jums žinoma apie kokį asmeninį priešiškumą tarp Nemcovo ir Kadyrovo?

– Nemcovas dažnai pasisakydavo apie Kadyrovą neigiamai, tačiau gerokai dažniau kritikavo Rusijos vadovybę. Negalima pasakyti, kad Borisas Jefimovičius buvo orientuotas į Kadyrovą kaip kritikos objektą. Nemcovas apie jį pasisakydavo, kai šis tam suteikdavo rimtus visuomeninius pretekstus.

– Neseniai judėjimo „Antimaidanas“ organizatoriai spaudos konferencijoje pareiškė, kad Borisas Nemcovas – pirmoji Maidano auka.

– Nelabai norisi komentuoti niekšų, kurie pastaruoju metu Boriso Nemcovo, jo bendražygių ir kitų valdžios kritikų atžvilgiu uoliai kursto nepakantumo, neapykantos ir agresijos atmosferą, pareiškimų.

Nežinau, kas paspaudė gaiduką, tačiau akivaizdu, kad šie žmonės yra politiškai atsakingi už Nemcovo kraują, lygiai kaip ir asmeniškai Putinas. Mano požiūriu, ši spaudos konferencija – bailumo ir nenoro atsakyti už savo žodžius ženklas. Jos dalyviai neseniai šukė, kad būtina sunaikinti „penktąją koloną“, tvirtino, kad tik mirtis gali sustabdyti opoziciją. Dabar jie teisinasi tvirtindami, kad juos ne taip suprato, kad iškraipė jų žodžius.

Tai ne vyrų, o bailių elgesys. Tačiau pastaruosius kelis mėnesius jų vaidmuo pakankamai dramatiškas, nes tai tie žmonės, kurie stovi prie laužo ir į jį pila benziną.

Neatmetama galimybė, kad Nemcovą nužudė žmonės, per daug prisižiūrėję televizoriaus, tačiau, mano požiūriu, tai toli gražu ne pagrindinė versija. Pavyzdžiui, lyginant su žmogžudystėmis, kurias įvykdė Bornas, susidorojimas su Nemcovu pasižymėjo išskirtiniu profesionalumu. Tai, kad teisėsaugos institucijos pagal karštus pėdsakus nesugebėjo gauti jokios informacijos, byloja apie aukštą vykdytojų ir užsakovų profesionalumo lygį. Kol kas mano pagrindinė versija – specialiųjų tarnybų dalyvavimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su politinėmis žmogžudystėmis, falsifikavimu, korupcija, reaguojame į tai remdamiesi blaiviai mąstančio žmogaus kriterijais. Borisas Jefimovičius visada sakė, kad Putinas mažiausiai suinteresuotas vieno iš savo kritikų nužudymu.

Tačiau praktika rodo, kad kol kas žūva vien tik opozicijos atstovai, tie patys Putino kritikai. Žūva tie, kurie kalba apie konfliktą Ukrainoje, demaskuoja korupciją, kalba apie piktnaudžiavimą valdžioje.

Pastaruoju metu aš ir daugelis mano kolegų sulaukia daug laiškų netgi iš nepažįstamų žmonių, kuriuose linkima pasisaugoti. Abejoju, kad Aleksandrui Zaldostanovui ir Nikolajui Starikovui skambina ir sako „Atsargiau, kas jeigu jus nušaus liberalai“. Todėl kad liberalai į nieką nešaudo.

Gali būti daugybė egzotiškų versijų apie „Ukrainos pėdsaką“ ar „šventą auką“, tačiau pagrindiniu Boriso Nemcovo mirties naudos gavėju vis dar lieka Vladimiras Putinas. Jis, mažiausiai, turi būti apklaustas kaip liudininkas. Negaliu jo tiesiogiai apkaltinti, nežinia, kas davė nurodymą, tačiau akivaizdu, kad užsakovų reikia ieškoti valdžioje.

– Kaip paaiškintumėte tai, kad buvo nužudytas būtent Nemcovas?

– Borisas Jefimovičius buvo opozicijos stuburas. Jis užėmė labai aktyvią poziciją Ukrainoje, nuolat vykdė tyrimus ir demaskavimus, daug kam pridarė nemalonumų Jaroslavlyje, pats organizavo mitingus. Užpildyti vakuumą, atsiradusį po jo nužudymo, bus labai sunku. Olegas Kašinas tiksliai pastebėjo, kad mažai kam būtų atėję į galvą, kad Nemcovas bus toks tikslus taikinys, kurio įveikimas suteiks tokį didelį skausmą tokiam dideliam skaičiui žmonių.

Kažkas galėjo į jį žiūrėti su ironija, tačiau visi jį labai mylėjo. Nes jis niekada nebuvo snobas ir neturėjo pono reputacijos. Tai emociškai niokojantis smūgis daugeliui žmonių. O funkcine prasme – visai opozicijai.

– Išeina, kad žmonės, pasirinkę Nemcovą taikiniu, neblogai orientavosi opozicijos jėgų pasiskirstyme?

– Esu įsitikinęs, kad Nemcovo pasirinkimas taikiniu – tikslios analizės ir apskaičiavimo rezultatas. Jeigu šią politinę žmogžudystę vertinsime kaip teroro aktą, juo siekiama įbauginti visuomenę ar bent jau nepatenkintą jos dalį, taikinys pasirinktas ypač tiksliai.

– Kas dabar gali pretenduoti į pagrindinio politiko opozicijos stovykloje vaidmenį?

– Nėra žmogaus, kuris galėtų pakeisti Nemcovą, nėra iš kur jo paimti. Tokių žmonių personalo rezerve nėra, jie formuojasi metų metus. Tokio žmogaus per kelerius metus neišauginsi. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad tuštuma, atsivėrusi netekus Boriso Jefremovičiaus, turi būti užpildyta opozicijos susitelkimu.

– Borisas Nemcovas buvo vienu iš nedaugelio Rusijos opozicijos politikų, turėjusių plačius ryšius ir įtaką Vakaruose. Kas dabar gali tapti Rusijos opozicijos veidu už šalies ribų?

– Borisą Jefimovičių žinojo visas pasaulis. Jis asmeniškai pažinojo Margaret Thatcher, Baracką Obamą ir daugelį kitų pasaulio lyderių. Jis buvo Rusijos opozicijos atstovas pasaulyje ir daug nuveikė dėl Rusijos užsienyje, buvo pagrindinis jos diplomatas Vakaruose. Pavyzdžiui, jis buvo Jackson-Vanik pataisos pakeitimo asmeninėmis sankcijomis („Magnickio sąrašas“, red.) idėjos autorius. Nemcovas manė, kad šalis neturi prisiimti atsakomybės už Putino režimo sukčius ir užsiėmė lobizmu, kad būtų atšauktos ekonominės sankcijos, kurios Šaltojo karo metais buvo skirtos SSSR, o vėliau atiteko Rusijai.

Šiame lauke Nemcovą galėtų pakeisti Kasjanovas, jis taip pat populiarus užsienyje, savu laiku jis vedė derybas Paryžiaus klube dėl Rusijos skolos restruktūrizavimo. Tikiuosi, kad jo vaidmuo neapsiribos vien užsienio diplomatija, ir jis galės tęsti darbą kaip viena pagrindinių Rusijos opozicijos figūrų.

– Pakalbėkime apie tai, kaip dabar partija RPR – PARNAS funkcionuos be Boriso Nemcovo.

– Kol kas negaliu papasakoti jokių detalių, nors akivaizdu, kad pokyčių bus. Pradėjome konsultacijas šia tema, bet kol kas nieko nenuspręsta, anksti apie tai kalbėti. Viliuosi, kad šis nužudymas privers opozicijos veikėjus atmerkti akis ir suprasti, su kuo turime reikalą. Boria dažnai sakydavo, kad konkurencija opozicijos judėjime – tai konkurencija dėl vietos milicijos automobiliuose ir kalėjimuose. Paaiškėjo, kad tai konkurencija dar ir dėl to, kas pirmas gaus kulką. B. Nemcovas buvo tarp mūsų pats ryškiausias, visada stengėsi būti pirmas ir šiuo atveju taip pat tapo pirmas.

Viliuosi, kad ši tragedija taps postūmiu apsižvalgyti aplinkui ir suprasti, kad jei nenustumsime į antrą planą savo asmeninių ambicijų, mus visus po vieną iššaudys, pasodins už grotų arba geriausiu atveju išstums iš šalies. Norisi tikėti, kad ši žmogžudystė privers susitaikyti tuos, kurie opozicijoje nesisveikina, ją sutelks ir paskatins suformuoti dirbti pajėgią koaliciją už demokratiškas reformas. Tai bus deramas atsakas tam terorizmui, su kuriuo susidūrėme.

Mes atsidūrėme naujoje politinėje realybėje, atsidūrėme miške, kur neaišku, kokie žvėrys čia gyvena, iš kur jie gali užpulti ir ką gali padaryti. Tai, kas dar prieš pora savaičių atrodė neįtikėtina, dabar yra virtę kasdiene realybe. Iki tol mums atrodė, kad areštai ir kalėjimai yra blogiausia, kas gali nutikti opozicijos aktyvistui. Dabar suprantame, kad likimas gali būti ir baisesnis, kad mus gali nužudyti.

– Kaip funkcionuoti šioje naujoje realybėje?

– Vis dar taip pat. Svarbiausia – išsaugoti tvirtą psichiką. Didžiausias pavojus esant tokiai situacijai – virsti paranojiku, pradėti bijoti, slapstytis ir kalbėti ne tai, ką galvoji. Didžiausias pavojus – vidinės savicenzūros atsiradimas. Juk tai terorizmas, juo siekiama, kad mus pradėtų valdyti baimė. Aš ir daugelis mano draugų neketiname keisti savo gyvenimo būdo. Negi dabar apsupti save būriu sargybinių? Nesirengiu nuo nieko slapstytis ir niekaip neketinu koreguoti savo politinės veiklos. Ir būtinai užbaigsiu rašyti B. Nemcovo ataskaitą dėl rusų karių Ukrainoje. Užbaigti tai, ką pradėjo mano žuvęs draugas, man yra garbės reikalas.

Pati mintis, kad turi kažko bijoti savo paties šalyje, kai nedarai nieko nusikalstama, yra tokia atgrasi, kad savaime kyla sveikas įniršis. Ir jis labai padeda.

Mes puikiai suprantame, kad mūsų visų yra pasiklausoma ir kad periodiškai esame sekami. Tačiau, pavyzdžiui, išorinis stebėjimas, tam tikra prasme yra atavizmas, turint galvoje, kad mes naudojamės vienu ir tuo pačiu mobiliuoju telefonu. Pastaraisiais metais jis virto labiau psichologinio spaudimo elementu prieš didesnes akcijas. Į tai visada buvo žiūrima labai filosofiškai. B. Nemcovas manė, kad jam nėra ko slėpti, nes jis nedarė nieko neteisėta. Dėl paviešinto jo pasiklausymo iki šiol kabo neišaiškinta byla. Kaip ir dėl daugybės grasinimų, kurie buvo skelbiami jo adresu.

– Papasakokite, kaip vyksta darbas ties šia ataskaita. B. Nemcovas prieš savo mirtį skelbė, kad atsirado kažkokių naujų įrodymų, kad Ukrainoje yra rusų karių.

– Bendradarbių, su kuriais dirbo B. Nemcovas, dėka mums pavyko išsaugoti kai kurias ataskaitos medžiagas, nors didžioji dalis buvo konfiskuota iš jo kabineto kartu su kompiuteriu (atliekant kratą – aut. past.). Pradėjome dirbti su šiuo archyvu. Jame yra daug atrinktų straipsnių iš atvirų šaltinių, tačiau yra ir nemažai dalykų, galinčių tapti sensacija.

B. Nemcovas buvo užsiminęs apie kontaktus su žuvusių desantininkų artimaisiais, kalbant konkrečiau, iš Ivanovo. Jis buvo pasiryžęs gauti dokumentus, kurie būtų įrodę, kad Donbase kovoja rusų pajėgos. Be to, jis užsiminė, kad šie žmonės bijo kalbėti. Deja, B. Nemcovo nužudymas drąsos jiems nepridės.

Nepaisant to, žinome, kaip šią informaciją gauti, paviešinti ir publikuoti. Planuoju vykti į Ivanovą, Kijevą ir, galbūt, Olandiją, kur atliekamas tyrimas dėl numušto lėktuvo „Boeing“.

Be to, pirmaeilė mūsų užduotis – bendradarbiauti su visais, kurie ėmėsi iniciatyvos atlikti nepriklausomus tyrimus, pavyzdžiui „Novaja gazeta“ ir RBK.

– Dmitrijus Gudkovas taip pat tikisi inicijuoti parlamentinį tyrimą. Ar jis turi šansų sulaukti sėkmės?

– Manau, kad egzistuoja minimalūs šansai pradėti šį tyrimą, o tikimybė, kad ten bus įleistas D. Gudkovas, dar mažesnė. Bus vadovaujamasi logika, neva „negalima trukdyti tyrimui“. Mūsų niekas neinformuoja apie tyrimo kursą. Prokuratūra tik artimiausius giminaičius privalo pripažinti nukentėjusiais ir informuoti juos apie tyrimo eigą, tačiau akivaizdu, kad informacijos dozės bus minimalios. Šiuo metu tai, kaip atliekamas tyrimas, kelia milžinišką skepticizmą. Visos iškeltos versijos kol kas suvedamos į politines spekuliacijas. Kol kas nelabai tikime, kad sulauksime kokybiško, objektyvaus tyrimo.

– Ilja, papasakokite, ko B. Nemcovas taip ir nespėjo padaryti?

– B. Nemcovas ketino kelti savo kandidatūrą į valstybinę Dūmą Jaroslavo srityje. Jis siekė, kad atsistatydintų Jaroslavo srities gubernatorius Sergejus Jastrebovas. Manau, kad jei ne B. Nemcovo nužudymas, jis vargu ar būtų išsilaikęs savo poste. Anksčiau B. Nemcovui pavyko pasiekti, kad atsistatydintų srities vicegubernatorius Aleksandras Seninas. Jis buvo vienas iš „Vesna“ ideologų, sugalvojo šį pavadinimą, aktyviai dalyvavo agitacijoje. Jis turėjo labai daug planų. Jis V. Putinui buvo didelė rakštis.