Iš pradžių naujokas, jo artimieji ir jį palaikantys asmenys skelbė šaudynes savigyna į vadinamąją „dedovščiną“, kuri yra didžiulė problema Rusijos kariuomenėje, rašoma straipsnyje rferl.org.
Dabar 20-metis paaiškino savo poelgio priežastis atsiprašymo laiške.
„Gailiuosi, kad nepajėgiau susivaldyti ir žengiau šį ekstremalų žingsnį, tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Daugiau nebepajėgiau kęsti pažeminimo“, – teigiama jo ranka rašytame laiške, kurį sausio 9 d. išpublikavo R. Šamsutdinovui palaikyti sukurta paramos grupė socialinio tinklalapio paskyroje.
Vaikinas rašo, kad „neturėjo, kur bėgti“, nebuvo kam pasiskųsti, taigi „galiausiai suveikė savisaugos instinktas“.
R. Šamsutdinovas kaltinamas pernai spalį Rusijos Užbaikalės krašte esančioje karinėje bazėje iš tarnybinio ginklo nušovęs du karininkus bei šešis kareivius, o dar du sužeidęs.
Iš pradžių Rusijos Gynybos ministerija siekė, kad sulaikytas karys atrodytų nestabilios psichikos. Vis tik pats karys tvirtina nebeištvėręs nuolatinio karininkų žeminimo ir smurtavimo.
Gruodį pradėta tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar karinėje bazėje R. Šamsutdinovas, iš tiesų patyrė „dedovščiną“.
Sausio 9-osios interviu kario tėvas Salimas Šamsutdinovas teigė, kad sūnus išvyko iš namų, jausdamasis padoriu vaikinu, trokšdamas atlikti karinę tarnybą. „Jis baigė kadetų mokyklą, daug sportavo. Nors pažymiai nebuvo patys geriausi, bet apskritai jis buvo geras vaikas. Siunčiau jį į kariuomenę ne tam, kad žudytų kolegas kareivius, o tam, kad gintų šalį“, – teigė tėvas interviu telefonu. – Štai ką su juo padarė kariuomenė.“
Tėvas tikisi, kad tyrėjai apsvarstys įvykio aplinkybes, o teisėjas į jas atsižvelgs.
„Taip, jis įvykdė sunkų nusikaltimą, tačiau turint omenyje, kodėl, dėl kokių priežasčių taip pasielgė, nemanau, kad nusipelnė įkalinimo iki gyvos galvos“, – pabrėžė tėvas.
Salimas Šamsutdinovas – karo veteranas, pats atlikęs tarnybą. Jo teigimu, tokio lygio vadinamoji „dedovščina“, kokią patyrė jo sūnus, nebuvo plačiai paplitusi. Kiti du jo sūnus atliko karinę tarnybą Kaukaze ir netoli Sankt Peterburgo, jie visada gyrė karininkus. „Jie nesusidurdavo su problemomis, – teigė vyriškis. – Bet karinės bazės šerdis – karininkai. Jeigu jie korumpuoti, morališkai sugedę, tokia bus ir karinė bazė.“
R. Šamsutdinovas savo laiške padėkojo tiems, kas organizavo jo palaikymo kampaniją. Jis išsakė apgailestavimą dėl savo veiksmų ir paprašė aukų artimųjų jam atleisti: „Nuoširdžiai užjaučiu žuvusiųjų artimuosius ir prašau man atleisti. Jei tik galite.“
Laiške jis taip pat rašė niekada nenorėjęs išsisukti nuo karinės tarnybos, kaip tūkstančiai vaikinų, ir buvo pasiryžęs ginti tėvynę. Vaikinas rašė ketinęs sieti savo ateitį su ginkluotosiomis pajėgomis. „Nesitikėjau, kad pateksiu į pragarą“, – teigė jis.
Nuolatinė problema
Po brutalių žmogžudysčių vėl buvo prisiminta „dedovščina“, kurią 10 metų trukmės kariuomenės reformos metu Kremlius siekė išrauti su šaknimis. Ritualizuotas naujokų engimas, įskaitant mušimus ir psichologinį smurtą, yra populiarus Rusijos karininkų ir ilgiau ištarnavusių kareivių tarpe. Manoma, kad dėl „dedovščinos“ Rusijos kariuomenėje nusižudė šimtai ir dezertyravo tūkstančiai kareivių.
Karinė vienerių metų trukmės tarnyba Rusijoje privaloma vyrams nuo 18 iki 33 m., o sovietų laikais karinė tarnyba trukdo dvejus metus.
Gruodį R. Šamsutdinovo gynėjas Ruslanas Nagijevas sakė, kad vaikinas iki šaudynių nemiegojo tris paras, nes jam neleido karininkai.
Pasak tyrėjų, įsakydami R. Šamsudinovui budėti sargyboje, karininkai pažeidė gynybos ministro Sergejaus Šoigu įsakymą, draudžiantį siųsti šauktinius į karines misijas ir užduotis, kurios trunka ilgiau nei tris dienas. Pagal įsakymą, ilgiau trunkančias užduotis gali atlikti tik pagal kontraktą tarnaujantys asmenys.
Po šaudynių kelios Rusijos nevyriausybinės organizacijos atmetė R. Šamsutdinovo įvykių versiją, o kai kurie pareigūnai kaltino socialinės žiniasklaidos įtaką.
„Rusijos kareivių motinų komiteto“ (kuris teikia kareiviams teisines konsultacijas) skyriaus Užbaikalėje prezidentė Valentina Mordova sakė nesutinkanti su tyrimo išvadomis. „Faktai byloja priešingai. „Dedovščina“ buvo ir, deja, bus, – teigė ji RFE/RL. – Jos buvimą skatina ne virtuali realybė, o visuomenė, kurioje gyvename.“