Tačiau vienas netikėtas kontrargumentas siūlo, kad klimato pokyčiai galėtų pailginti žmonių gyvenimą, sumažindami žiemos mėnesiais pasitaikančių mirčių skaičių. Deja, įrodymai liudija, kad šie privalumai bus vos juntami, jei apskritai pasireikš.
Mirštamumas žiemą iš tiesų daug didesnis – visame pasaulyje šaltuoju sezonu miršta maždaug 10–20 proc. daugiau žmonių nei kitais metų laikais. Europos miestuose temperatūros sumažėjimas 1 laipsniu Celsijaus siejamas su kasdieniu natūralių mirčių skaičiaus padidėjimu 1,4 procento.
Mirštamumą ypač didina kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligos, nors nuo gruodžio iki kovo ryškiai padaugėja ir mirčių, susijusių su traumomis pargriuvus ir panašiais sužeidimais. Kita vertus, priešingai, nei manoma, savižudybių skaičius šaltuoju metu ypatingai nepadidėja; jų pikas būna pavasarį (net ir saulės mažai matančiose Šiaurės šalyse).
Kitas netikėtas pastebėjimas – mirštamumas žiemą padidėja neatsižvelgiant į pajamas.
Taigi galima nesunkiai įžvelgti logiką įsitikinime, kad šiltesnės žiemos sumažins mirčių skaičių. Thomas Gale'as Moore'as iš Stanfordo universiteto Huverio instituto drąsiai prognozuoja, kad Jungtinėse Valstijose „temperatūrai pakilus 2,5 laipsnio Celsijaus, mirštamumas visoje šalyje sumažėtų nuo 41 000 iki 37 000 – maždaug tiek žmonių kasmet žūsta mūsų greitkeliuose“.
Kuo netinkamas argumentas? Pirmiausia abejonių kelia metodologija. Statistinis įvertinimas, pagrįstas dienų, kuriomis reikalingas specialus šildymas, skaičiumi, duoda kur kas mažesnius rezultatus nei pagrįstas platesniu žiemos apibrėžimu. (Ir kaipgi reikėtų vertinti minėtąją dieną Denveryje, kuri buvo ir nepaprastai karšta, ir nepaprastai šalta?) Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad kaltę dėl didelio mirštamumo reikėtų versti ne vien šaltajam metų laikui: esama ir kitų veiksnių, kurie žiemą pasikeičia.
Pakankamai šalti orai, kurie gali sukelti hipotermiją, yra turbūt lengviausiai suprantama mirštamumo padidėjimo priežastis, tačiau hipotermija susijusi tik su labai nedidele žiemos mirčių dalimi. Jei šiuo atžvilgiu šaltas oras nėra susijęs su ypač dideliu mirštamumo padidėjimu, kodėl turėtume manyti, kad jis kaltas dėl kitų su žiema susijusių mirčių? Atšilęs oras gali ir nenutraukti ryšio tarp žiemos ir mirties.
Antra, net jei poveikis yra priežastinis, jis kažkodėl ryškesnis šiltesnio klimato kraštuose – o ne ten, kur šalčiau.
Šis „per didelio žiemos mirštamumo paradoksas“ reiškia, kad žiemos poveikis Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje yra maždaug dvigubai didesnis nei Danijoje ir Suomijoje. Taip gali būti todėl, kad šaltesnio klimato kraštai yra geriau prisitaikę ištverti net ypatingai žvarbias dienas.
Jei dėl klimato pokyčių „orų karuselės“ sulauksime dažniau, tam nepasirengusiose vietovėse pasitaikys vis daugiau ypač šaltų dienų, ir vidutiniškai šiltesnė žiema situacijos nepagerins.
Galiausiai žiemos mirštamumo efektas pamažu praranda svarbą. (Neseniai Jungtinėje Karalystėje jis truputį paaugo, bet net ir ten bendra tendencija yra mažėjanti.) Kitaip tariant, ilgainiui bet koks šiltesnių žiemų privalumas sumažės.
Svarbiausia čia yra tai, kad klimato kaita tik iš dalies susijusi su didesne vidutine temperatūra. Didžiausia problema – oro sąlygų nepastovumas ir grįžtamasis ryšys, kuris tampa nebevaldomas. Galiausiai žiemos mirštamumas dėl tolesnių klimato pokyčių gali pernelyg nesumažėti. Bet kokiu atveju, nėra priežasties džiaugtis, turint omenyje platesnę riziką.
