Ukrainos oligarchų klasė susiformavo panašiomis aplinkybėmis kaip ir Rusijos – po 1991 metų referendumo, paskelbusio Ukrainą nepriklausoma respublika. Netrukus po to nuvilnijo spartus valstybinių įmonių privatizacijos procesas, Ukrainoje vykęs panašiai, kaip ir kitose posovietinėse valstybėse. Oligarchai, t.y., verslininkai turėję politinius ryšius su korumpuotais, tačiau demokratiškai išrinktais politikais, sugebėjo itin palankiomis sąlygomis išsipirkti valstybines įmones.
Ekspertai susirūpinimą dėl oligarchinės kleptokratijos kėlė nuo 2000-ųjų pradžios. 2008 metais 50 turtingiausių Ukrainos oligarchų turtas sudarė 85 proc. viso Ukrainos sukuriamo BVP, o pagal 2021 m. sudarytą „Transparency International“ sudarytą korupcijos indeksą, Ukraina užėmė 122 vietą tarp 185 valstybių.
Tačiau 2019 metais prezidento rinkimus laimėjęs Volodymyras Zelenskis žadėjo „deoligarchizuoti“ Ukrainą – tuo metu toks pažadas buvo vertinamas skeptiškai. Viena vertus, pagrindinis V. Zelenskio oponentas – Petro Porošenka buvo plačiai žinomas kaip oligarchas, pramintas „šokolado karaliumi“ dėl jam priklausančio prekinio ženklo „Roshen“. Kita vertus, V. Zelenskio aplinkoje būta oligarchų – ypač daug aptarinėjami buvo kandidato į prezidentus ryšiai su Igoriu Kolomoiskiu, trečiu turtingiausiu žmogumi Ukrainoje. Vis dėlto, VU TSPMI lektoriaus ir politologo V. Jurkonio teigimu, tam tikros reformos įgyvendintos buvo.
Deoligarchizacija – ne tik rinkiminis pažadas?
„Matėsi, kad yra daugiau pastangų kovoti su korupcija. Efektyviau pradėjo dirbti institucijos, kurios už tai yra atsakingos. Tai buvo tik pati pradžia, tam tikras postūmis, bet jokiu būdu negalima sakyti, kad pažadas buvo išpildytas. Bet buvo dedami pamatai tam, kad santykiai būtų skaidresni, oligarchų vaidmuo labiau aiškus, kad už korupciją būtų baudžiama, tam tikros institucijos, pvz., NABU (antikorupcijos biuras Ukrainoje), jis rodė atsigavimo ženklus, nes jo įkūrimo pradžioje tikrai buvo nemažai iššūkių“, – teigia politologas.
Rusijoje Vladimiras Putinas naudodavosi kova su oligarchais kaip pretekstu, norint pašalinti politinius oponentus. Pavyzdžiui, V. Putinas 2003 metais sulaikė ir įkalino naftos magnatą Michailą Chodorkovskį, tuo pat metu atvesdamas savo „draugus“ į valstybines įmones. Panašių kaltinimų buvo pateikiama ir Ukrainos prezidentui.
„Buvo ir tokių požiūrių, kad kai kurie sprendimai buvo tarsi labiau nukreipti į politinius oponentus, nei į bendrų principų steigimą. Bet kuriuo atveju, korupcija neturėtų būti sprendžiama pagal savas/nesavas, myliu/nemyliu principus. Turi būti aiškios žaidimo taisyklės, galiojančios absoliučiai visiems. Nesvarbu, ar tu esi Medvečiukas, ar esi Kolomoiskis, ar esi Porošenko“, – pasakoja politologas.
Karas – proga vienytis
Vasario 24 d. Rusijos federacijos įsiveržimas į Ukrainą bent laikinai pristabdė politinius kivirčus, pagrindiniu prioritetu pavertė valstybingumo klausimą. Karo fone, prieš tai su Kremliumi glaudžiai bendravę oligarchai, stojo už Ukrainos nepriklausomybę. Tarp jų – Rinatas Achmetovas, turtingiausias žmogus Ukrainoje. Tačiau ši situacija nereiškia, jog politiniai kivirčai pasibaigė, o Ukrainos oligarchai toliau mąstys tik per valstybingumo prizmę.
„Aš tikiuosi, kad Ukrainos valdžios atstovai, taip pat ir tarptautinės institucijos, puikiai supranta, kad karui pasibaigus ir Ukrainai laimėjus, nebus taip, jog demokratija automatiškai suvešės, nebeliks korupcijos, kad bus tiesus takas į euroatlantinę bendruomenę.
Laimėjimas kaip tik reikš kito etapo pradžią, kai reikės pasiraitoti rankoves ir dirbti labai įvairiomis kryptimis. Dabar pagrindinė kryptis yra padėti Ukrainai laimėti karą ginklais, finansine parama ir panašiai. Po to veiksmo krypčių bus daugiau, vienas iš svarbiausių elementų bus kova su korupcija ir skaidrumo skatinimas“, – sakė politologas.
Ukrainos santykis su oligarchais dažnai aptariamas Ukrainos atstatymo kontekste. Suprantama, jog tokio masto projekte dalyvaus stambūs verslininkai. Ypač aktualu prisiminti, jog karo metu Ukrainos oligarchai patyrė milžiniškus nuostolius – kai kurie prarado pusę ar daugiau savo turto.
Pavyzdžiui, anksčiau minėto R. Akhmetovo turtas nuo tarp šių metų sausio ir liepos mėnesių, sumažėjo nuo 13,7 miljardo dolerių iki 4,4 milijardo dolerių, Viktoro Pinčiuko – nuo 2,6 milijardo dolerių iki 1,4 milijardo dolerių, Vadimo Novinskio – nuo 3,5 milijardo dolerių iki 1,4 milijardo dolerių. Taigi, Ukrainos infrastruktūros atstatymo klausimas oligarchams taip pat tampa ir ekonomine galimybe.
„Manau oligarchai turės ir valstybingumo, ir ekonominius interesus. Tokio milžiniško pobūdžio projekte, vietos oligarchai gali padaryti daugiau negu atskiros valstybės donorės. Kita vertus, netinkamai koordinuotas atstatymo planas gali tapti dar viena proga oligarchams pasipelnyti.
Jeigu investuoji į kokį uostą Mariupolyje, dalis tų objektų lieka tavo žinioje – tai yra milžiniškas struktūrinio pobūdžio klausimas, kurio negalima suvesti į „skirkite pinigų“. Turi būti aiškios taisyklės, ką reiškia parama, kokia yra atstatomų miestų, gamyklų reikšmė. Kokie yra įsipareigojimai iš valstybės pusės, ar kas gaunama mainais“, – teigia pašnekovas.
Nacionalinio saugumo grėsmės
Korupcija ir skaidrumo trūkumas praeityje Ukrainai taip pat trukdė nacionalinio saugumo klausimais, kadangi bene visi Ukrainos oligarchai yra vienaip ar kitaip susiję su Kremliaus režimu. Tokios aplinkybės lėmė, jog 2014 metais oligarchai rėmė įvairias puses – dalis Euromaidano reikalavimus, kiti – Rusijai palankų prezidentą Viktorą Janukovyčių.
„Turtingi ir protingi žmonės supranta, kad negalima sudėti visų kiaušinių į vieną pintinę. Gebėjimas būti abiejose pusėse yra tam tikras išgyvenimo pagrindas. Vis dėlto, didžiulė dalis stambiųjų žaidėjų buvo susiję su Rusijos rinka, su Rusijos energetiniais resursais, logistika. Sakyti, kad yra oligarchų, kurie nebūtų vienaip ar kitaip prisidėję prie tam tikrų nacionalinio saugumo grėsmių, manau, būtų labai drąsu“, – teigia pašnekovas.
Tačiau, nacionalines grėsmes gali kelti ne tik patys oligarchai, bet ir netinkama kova prieš juos, atverianti galimybes Kremliui veikti prieš Ukrainą.
„Blogiausias įmanomas scenarijus Ukrainoje – raganų medžioklės pradžia. Kaip mes matome, Kremlius nėra labai efektyvus karo lauke, bet skaldyk ir valdyk politikoje, poliarizacijoje, dezinformacijoje ir panašiai, jie turi tam tikrų pasiekimų. Tai mes matome Baltijos valstybėse, bet tie patys procesai matomi ir Ukrainoje. Vienybės išlaikymas, valstybinis mąstymas, gebėjimas atsispirti vidaus pagundoms, susidoroti su politiniais oponentais ir pan. – šios vertybės bus itin svarbios Ukrainai. Ten kur yra įtampa ar neteisybė, kur yra matoma, jog vieni yra privilegijuoti lyginant su kitais, ten atsiranda erdvė įvairaus pobūdžio manipuliacijoms“, – pasakoja politologas.
