Konfliktas galėjo labai greitai prarasti kontrolę. Bet laimei, be sužeisto Indijos piloto ir Pakistano kaimo gyventojo, nukentėjusio griuvus nuolaužoms, kol kas patvirtinta tik viena auka. Šiuo metu platesnio masto mūšis Pietryčių Azijoje prieš realius faktus, kaip ir prieš nesąžiningas vyriausybes, regis, vyksta „Twitter“ ‚Facebook“, „WhatsApp“ ir hipernacionalistinių naujienų kanalų fronte.
Indijos viešoji sfera pirmoji pratrūko kariniais šūksniais. Keletas komentatorių, neva sunerimę dėl Narendros Modi, Indijos premjero, griežtosios linijos hinduistų nacionalisto, netgi pasidavė patriotiniam „kraujo troškimui“.
Pagrindiniai Indijos televizijos kanalai varžėsi vieni su kitais, ragindami rengti daugiau antskrydžių ir transliuodami aiškiai melagingą atakų medžiagą. Žaibiškai plintant tokiam svaidymosi žodžiais mūšiui, sunku buvo išvengti déjà vu jausmo.
Panašus „chirurginio tikslumo“ Indijos pajėgų atsakas į 2016 m. teroristų išpuolį Kašmyre taip pat sukėlė euforinį vieningumą – nors juo ir nieko nebuvo pasiekta. Susižavėję vadinamuoju „#surgicalstrike2“ („Twitter“ grotažymė), daugybė įtakingų indų, regis, yra pasiryžę suteikti karui šansą.
Šie išmaniuosius telefonus pasitelkę „kovotojai“ niekaip neįstengė suvokti paprasto fakto – kad atakos kalnuotose Pakistano teritorijose, užuot padėjusios užbėgti už akių platesniam teroristinių atakų mastui Kašmyre, garantuotai paaštrins Pakistano karo veiksmus.
Tokią beprotiškai klaidingą taktiką, kaip ir didelę dalį kitų veiksnių, lemia plataus masto ir radikalūs pokyčiai, tiek Indijos politikoje, tiek ryšių technologijų bei savęs suvokimo kontekste. Didelė dalis indų, pasikliovę skaitmenine žiniasklaida, puola stačia galva į siutulingą hipertikrovės karalystę, – kur kraštutiniai pojūčiai ir netikri, apsimestiniai potyriai keičia nenuginčijamus realaus gyvenimo faktus.
Kol šovinistinė žiniasklaida begėdiškai apsimeta, socialinė žiniasklaida daugeliui siūlo lengvą būdą, kaip pabėgti nuo gilaus nepilnavertiškumo jausmo prie didingų sampratų apie save ir tautą.
N. Modi, mikliai naudodamasis socialine žiniasklaida, triumfuodamas remiasi nuostata, kaip kad rašė Hannah Arendt „Lying in Politics“ knygoje, „viena politikos pusė yra „įvaizdžio formavimas“, [o] kita pusė – priversti žmones patikėti tuo įvaizdžiu“.
Iš tiesų, apgailėtinos ekonominės nesėkmės per jo beveik penkerių metų kadenciją privertė N. Modį žūtbūt siekti, kad rinkėjai patikėtų jo kariniu šaunumu, ypač dabar, kai jo laukia nelengvi iššūkiai, artėjant visuotiniams rinkimams.
Bet, kaip jau parodė 2016 metų „chirurginio tikslumo smūgis“, fantazijos apie įspūdingą jėgą nepakeis tikrovės žemėje. Žinoma, kašmyriečiai, ypač sužiaurėję savo gimtinėje per N. Modi valdymą ir užsitraukę įsiūtį visoje Indijoje bei susidūrę su didele linčo rizika, ir toliau ruoš jaunus kovotojus. O Pakistano saugumo tarnyba, patologiškai apsėsta dėl Indijos, jau pasinaudojo galimybe ir dar stipriau eskaluoja konfliktą.
Žiauri pastarųjų dienų pamoka N. Modi ir jo neatsakingiems šalininkams turėtų būti aiški: jie katastrofiškai prarado realybės suvokimą, iškeisdami politinius procesus – Kašmyre ir santykiuose su Pakistanu – į įvaizdžio formavimą.
Rašydama apie sisteminę amerikiečių apgaulę per Vietnamo karą, tai yra „sufabrikuotą aukų skaičių“ ir „falsifikuotas ataskaitas apie padarytą žalą“, H. Arendt stebėjosi, kaip „įvaizdžio kūrimas“ vidaus rinkai galėjo pakeisti aiškiai išdėstytus karinius ir diplomatinius siekius. Betikslis bombardavimas pavirto „supergalios bandymu susikurti tokį savo įvaizdį“, kuris įtikintų visus, jog ji iš tiesų yra supergalia ir kad ji gali elgtis kaip tik jai patinka.
Apgaulė šiame kontekste – tai ne tik migloto karo šalutinis produktas; ji tapo bendru tikslu. Masinė žiniasklaida kurpė vaizdus, reklamuojančius karą eiliniams piliečiams; politikai ir strategijos ekspertai vykdė karą, kad pagrįstų tuos vaizdus. Be abejonės, toks rezultatas, kai didžiausiomis pastangomis buvo stengtasi suformuoti vien tik supergalios įvaizdį, iš esmės kirtosi su objektyviais faktais. Jungtinėms Valstijoms pernelyg ilgai nepavyko net pripažinti, jau nekalbat apie pasimokymą, pribloškiančių politikos taktinių nesėkmių.
Indijos atveju įprasti apgavikai beveik visada galiausiai apgaudavo save daug skaudžiau. Nes jeigu supervalstybės, tokios kaip Jungtinės Valstijos, ir turi savo išpuikėlių, ambicijų kamuojamos supergalios turi dar didesnių išpuikėlių – ir daug labiau pažeidžiamą ego. Įsižeidusios, jos yra linkusios labiau rizikuoti formuodamos įvaizdį. Ir toliau apsirinka strateguodamos bei daro klaidas, tol, kol būna per vėlu.
Istorija parodė – nuo Vietnamo laikų ir kitų siaubą keliančių kampanijų Irake – kad įvaizdžio formavimas per jėgą ir smurtą priklauso, kaip kad rašė H. Arendt, „milžiniškam žmogiškųjų kvailysčių, užfiksuotų istorijoje, arsenalui“.
Neramu, kad su tuo siejama ir taktika, kurią N. Modi, atitrūkęs nuo realiojo pasaulio tikslų ir siekių ir supančiotas savo paties karingos retorikos, naudoja prieš savo branduoliniais ginklais apsiginklavusią kaimynę. Belieka tikėtis – Pakistanui nuspėjamai griebiantis atsakomųjų priemonių – jis žinos, kada sustoti.
