Šiitų valstybė jau kelerius metus tampė pasaulio galingųjų nervus, tai sėsdama prie derybų stalo ir diskutuodama dėl savo branduolinės programos kontrolės, tai vėl vienašališkai atsisakydama įsileisti tarptautinius kontrolierius.
Karinga Irano vadovų retorika („Mes sunaikinsime Izraelį“, „Mirtis Amerikos šėtonui“) sulaukdavo ugningo daugelio savo šalies piliečių bei radikaliosios islamiškojo pasaulio dalies palaikymo, bet vienareikšmiškai nervino Vakarus. Galiausiai Vakarų valstybės sugebėjo patraukti į savo pusę Maskvą bei Pekiną ir uždėjo Teheranui tarptautinių sankcijų apynasrį. Tik ar jis bus veiksmingas?
Turkija ir Brazilija palaikė Iraną
Trečiadienį Jungtinių Tautų (JT) saugumo taryba, kurioje greta penkių veto teisę turinčių nuolatinių narių (JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos ir Kinijos) yra ir dešimt nenuolatinių narių (šiuo metu tai Austrija, Bosnija ir Hercegovina, Brazilija, Gabonas, Japonija, Libanas, Meksika, Nigerija, Turkija ir Uganda), dauguma balsų priėmė rezoliuciją, kuria įvedamos gana griežtos tarptautinės sankcijos Iranui.
Per balsavimą dėl rezoliucijos Libanas susilaikė, o Turkija ir Brazilija balsavo prieš. Kas paskatino brazilus ir turkus stoti į Irano pusę? Šios dvi valstybės inicijavo prieš mėnesį pasiektą trišalį susitarimą su Iranu, kuriuo remiantis Teheranas būtų išsiuntęs 1 200 kg mažai prisodrinto urano mainais į branduolinį kurą savo mokslinių tyrimų reaktoriui, esančiam šalia Teherano. JAV griežtai sukritikavo turkų, brazilų ir iraniečių susitarimą kaip sudarytą ne laiku ir neatitinkantį tarptautinės bendruomenės lūkesčių.
Rezoliuciją – „į šiukšlių dėžę“
Pačiame Irane JT rezoliucija sulaukė pasipiktinimo ir pašaipų. „Šios rezoliucijos Irano tautai nevertos nė skatiko. Perdaviau vienai pasaulio galiūnių, kad jų skelbiamos rezoliucijos yra kaip vienkartinė nosinaitė, kurią panaudojus reikia išmesti į šiukšlių dėžę. Rezoliucijos negali pakenkti iraniečiams“, – arogantiškai kalbėjo Irano prezidentas Machmudas Achmadenidžadas.
Tačiau abejotina, ar iš tiesų tarptautinės sankcijos Iranui tokios jau „beskausmės“. Pirmą smūgį po rezoliucijos priėmimo Teheranas patyrė praėjus vos vienai dienai: ketvirtadienį Uzbekistano sostinėje Taškente posėdžiavę į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją įeinančių šalių atstovai paskelbė naujo organizacijos reglamento projektą, kuris numato, jog į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją negali būti priimtos šalys, kurioms taikomos Jungtinių Tautų sankcijos. Tai aiškus barjeras Iranui, kuris iki šiol aktyviai reiškė norą prisijungti prie gana solidžios organizacijos, į kurią įeina Kinija, Rusija, Kazachstanas ir kelios Centrinės Azijos valstybės.
Naftos arterija liko neužspausta
Tai, kad nuo Teherano nusigręžė Kinija ir Rusija, parėmusios JAV inicijuotą rezoliuciją, Iranui tapo rimtu smūgiu. Teheranas neslepia nusivylimo ir pasipiktinimo. Irano sostinėje buvo surengtos demonstracijos, kurių dalyviai skandavo šūkius „Mirtis Rusijai!“ ir „Mirtis Kinijai!“
Ar JT rezoliucija privers Iraną sėsti prie derybų stalo ir mažinti savo branduolines ambicijas? Vargu. Iraniečiai jau nebe pirmus metus yra varžomi įvairių tarptautinių sankcijų. Nė viena iš jų nebuvo pakankamai veiksminga. Efekto nebus sulaukta ir iš naujųjų sankcijų, nes jos nesuduoda smūgio per jautriausią Irano ekonomikos arteriją – naftos eksportą (Iranas yra ketvirtas pagal dydį naftos eksportuotojas pasaulyje).
Tokios sankcijos neabejotinai duotų laukiamą rezultatą, tačiau kirstų ne tik valdančiajam islamo respublikos sluoksniui, bet ir 74 milijonams paprastų iraniečių. Be to, Irano naftos eksporto embargas priverstų dar šoktelėti pasaulines naftos kainas, o tai ekonominės krizės nualintai planetai būtų itin skausminga.
Dabar Iranas yra labiau, nei kada nors anksčiau, tarptautinės bendruomenės įspeistas į kampą, tačiau ne tiek, kad pradėtų dusti. Reikšmingų nuolaidų iš Irano kol kas neverta laukti.