Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel tikrai turėtų dėl ko atgailauti ar bent jau viešai prisipažinti klydusi, kaip dabar to reikalauja ne vienas. Tačiau buvusi kanclerė ir toliau teigia veikusi teisingai.
Taip, teisingai, bet tik žvelgiant iš Kremliaus perspektyvos. Neatsitiktinai Kremliaus „rožių kavalierius“, teikdamas puokštę kadenciją baigiančiai Vokietijos kanclerei, šypsojosi it senas KGB lapinas.
A. Merkel dabar sakosi anksti perpratusi Vladimirą Putiną. Bet kodėl tuomet ji nepadarė atitinkamų išvadų? Juk per 16 jos kanclerystės metų buvo pasirašyta sutartis dėl dujotiekio „Nord Stream 2“, koncernui „Gazprom“ parduota didžiausia Vokietijos dujų saugykla ir tuo pat metu buvo atsisakyta statyti suskystintų dujų terminalus.
„Vokietija tampa Rusijos kaline“, – 2018 metų vasarą NATO susitikime konstatavo tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Vokietijos spaudoje tada vieningai piktintasi, kodėl D. Trumpas kišasi ne į savo reikalus ir aiškinta, kad tapti energetine Rusijos įkaite Vokietijai negresia.
O ir pati kanclerė vis kartojo, kokia patikima dujų tiekėja esanti Rusija. Nors juk „Gazprom“ dar 2007 m. rugpjūtį buvo nusiuntęs Europos Sąjungai šantažuojantį laišką, kuriame grasino sustabdyti dujų tiekimą visai Europai, jei bus trukdoma rusams plėstis į ES rinką, – mat, rytinės ES valstybės priešinosi „Nord Stream“. Rusiškų dujų importas į Europą tada sudarė 25 proc. visų importuojamų dujų, o karo pradžioje jis jau siekė 45 proc., – pastebi laikraštis „Bild“.
Politologas: kanclerės Ostpolitik rezultatas yra visiška katastrofa
Pasak Žaliųjų partijos nario, analitinio centro „Zentrum Liberale Moderne“ vadovo Ralfo Fückso, A. Merkel žinojo, kad turi reikalų su cinišku valdžios politiku, kurio pažadais negalima pasikliauti. „Tačiau ji visada vengė pereiti nuo partnerystės, bendradarbiavimo bei dialogo prie atgrasymo ir apribojimo politikos. Kitaip tariant, prie to, ką būtų buvę būtina daryti.“
R. Fücksas įtaria, kad kanclerė tiesiog norėjo išvengti grįžimo į konfrontacijos Europoje laikotarpį. Kanclerės asmenybės integralumu politikas neabejoja, tačiau laukia iš jos pasiaiškinimo, kodėl ji laikėsi įsikibusi „Nord Stream 2“.
Stefanas Meisteris iš Vokietijos užsienio santykių tarybos įžvelgia kitus, ne tokius kilnius A. Merkel energetinės politikos motyvus. Pasak jo, iš Rytų Vokietijos kilusi kanclerė būtų turėjusi perprasti Rusijos politikos logiką ir matyti, kada V. Putinas jai meluoja. „Galiausiai ji pasielgė oportunistiškai, galvodama tik apie savo valdžią ir Vokietijos ekonominius interesus“, – daro išvadą politologas.
Regensburgo universiteto tarptautinės politikos profesorius Stephanas Bierlingas energetinę buvusios kanclerės politiką sieja su dabartiniu Rusijos karu Ukrainoje.
Pasak jo, A. Merkel, būdama koalicijoje su socialdemokratais, „aiškiai pakenkė Ukrainos saugumo interesams“. Apie V. Putiną ji atsiliepė kritiškai, tačiau savo veiksmais to niekada neparėmė, netgi atvirkščiai – energingai rėmė savo šalies priklausomybę nuo Rusijos naftos ir anglies. S. Bierlingo vertinimas negailestingas: „Galutinis jos Ostpolitik rezultatas yra visiška katastrofa.“
Buvęs ministras: Vertinant iš šiandienos perspektyvos, smarvė kilo lig pat dangaus
Kritika buvusios kanclerės bei ilgametės krikščionių demokratų partijos lyderės adresu skamba ir iš savų gretų. Tiesa, ankstesnis A. Merkel vyriausybės finansų ministras Wolfgangas Schäuble (CDU) nelinkęs visą kaltę suversti vien buvusiai kanclerei, argumentuodamas, jog visa šalies visuomenė buvo praradusi budrumą, o „supratimas apie nesaugias situacijas menko jau nuo aštuntojo dešimtmečio“.
Tačiau, pasak jo, buvo klaida, nepaisant 2014 m. rusų įvykdytos Krymo okupacijos, pradėti tiesti dujotiekį „Nord Stream 2“, klaida buvo ir parduoti koncernui „Gazprom“ Vokietijos dujų saugyklas. Pats W. Schäuble sakosi kritinio savo požiūrio į šiuos sprendimus niekada neslėpęs.
Vėliausiai praėjusį rudenį, kai dujų talpyklos buvo įtartinai ištuštėjusios, vokiečiai turėjo suprasti, kuo tai kvepia. „Vertinant iš šiandienos perspektyvos, smarvė kilo lig pat dangaus“, – vaizdžiai sakė krikščionis demokratas kovo mėnesio interviu.
Ankstesnis Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininkas, CDU politikas Norbertas Röttgenas kaltino kanclerę ir jos vyriausybę už Lenkijos, Ukrainos bei Baltijos šalių saugumo interesų nepaisymą, o jos kalbas apie „Nord Stream 2“ kaip privataus sektoriaus projektą vadino provokuojančiomis.
Dujotiekis yra „žalingas“, „nereikalingas“, „jėgos politikos projektas“, – ne kartą kritikavo įtakingas krikščionių politikas, tačiau jo įtikinėjimai A. Merkel nepaveikė.
CDU politikas: veikė, lyg būtų tiesioginiai V. Putino įsakymų gavėjai
Bergždžios liko ir Arnoldo Vaatzo, CDU/CSU parlamentinės frakcijos pirmininko pavaduotojo nuo 2002 iki 2021 m., pastangos paveikti kanclerę. Politikas, kaip ir kanclerė, buvo kilęs iš Rytų Vokietijos, tik jo biografija kitokia: kovojo už piliečių teises ir netgi šešis mėnesius kalėjo.
Rusijai aneksavus Krymą, jis įkūrė pagalbos Ukrainai asociaciją „Euromaidanas Saksonija“, vežusią į Ukrainą labdarą, rėmusią mobiliąją ligoninę, kuri gydė Donbaso kovose sužeistus Ukrainos kovotojus.
Parlamentinėje CDU/CSU frakcijoje jis nuolat aiškinęs, koks pavojingas V. Putinas. Tačiau A. Merkel ir kiti frakcijos nariai į jo perspėjimus rimtai nežiūrėję, netgi juokais nuleisdavę. Dabar A. Vaatzo kaltinimai skamba lyg skaudūs botago kirčiai. Du paskutinieji Vokietijos kancleriai vadovavę šaliai taip, „tarsi būtų tiesioginiai V. Putino įsakymų gavėjai“, – sako jis.
„Per šešiolika Merkel valdymo metų Vokietija tapo visiškai šantažuojama, – dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos, dėl pakirsto elektros energijos tiekimo saugumo, kai lyg pametus galvą buvo atsisakyta branduolinės energijos ir anglių, dėl Bundesvero nustekenimo“, – vardino A.Vaatzas žurnalui „Tichys Einblik“ tuoj po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Karo istorikas: Bundesveras jai visai nerūpėjo
Birželio mėnesį Berlyne, savo pirmajame viešame pasirodyme nuo karo pradžios, A. Merkel teigė, kad karinis atgrasymas yra „vienintelė kalba, kurią Putinas supranta“. Bet nuo kada kanclerė žinojo, kad karinis atgrasymas yra vienintelė Putino suprantama kalba?
„Jos vadovaujama vyriausybė ta „kalba“ tikrai nekalbėjo. Ar dėl to kalti tik koalicijos partneriai socialdemokratai?“ – klausė tada „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ redaktorius Jasperas von Altenbockumas.
Karo istorikas, Potsdamo universiteto profesorius Soenke Neitzelis ne neslėpė savo pasipiktinimo: „Jei tai buvo jos įžvalga, o ji juk su juo daug kalbėjosi telefonu, kodėl tuomet nuo 2014 m. padidėjo energetinė priklausomybė? O tai, ką ji pasakė apie Bundesverą, tiesiog pribloškė“. Mat, A. Merkel birželio susitikime su gerbėjais teigė, esą, Bundesvero būklė nėra tokia jau bloga, o jai būnant kanclere, buvo netgi padidintas gynybos biudžetas.
„Bundesvero būklė yra katastrofiška! Už tai galiausiai atsakinga kanclerė. Ir būtų malonu išgirsti šiek tiek savikritikos“, – priekaištavo karo istorikas. „Dar kartą įsitikinome, kad A. Merkel arba nieko nesupranta apie Bundesverą, arba jai Bundesveras nerūpi. Manyčiau, kad ir viena, ir kita. Ir taip sako visi ginkluotųjų pajėgų atstovai, kai jų paklausi, kodėl po 16 CDU valdymo metų Bundesveras yra toks silpnas.“
O dabartinė socialdemokrato Olafo Scholzo vadovaujama vyriausybė su taip pat socialdemokrate gynybos ministre Christine Lambrecht (kuri, beje, 2014 m. pasisakė prieš Bundesvero aprūpinimą ginkluotais dronais) atsikalbinėja negalinti stipriau paremti Ukrainos ginklais, nes pačiam Bundeverui visko trūksta.
Saugumo strategas: grubiausia klaida buvo neremti Ukrainos ginklais
Krikščionio demokrato A. Vaatzo vertinimu, Vakarų Europa, kitaip nei budrumo niekada nepraradę rytų europiečiai, „nesuvokė Rusijos keliamų pavojų“, jie netgi nesuvokė savo pačių „katastrofiško nesusigaudymo“.
Tokio nesusigaudymo pavyzdys, anot jo, buvo ir kanclerės A. Merkel sprendimas su Prancūzija blokuoti Ukrainos narystę NATO. „Tai vis dar būtų galima pateisinti saugumo politikos motyvais, nors dabar Baltijos šalių pavyzdžiu matome, kad vienintelė viltis išvengti naujo Rusijos pavergimo yra būtent NATO skėtis ir niekas kitas“, – aiškina A. Vaatzas.
Kitas buvusios kanclerės A. Merkel politinio nenuovokumo pavyzdys – atsisakymas 2014 m. tiekti Ukrainai ginklus. Anot A. Vaatzo, „skambiai pareikšdama, kad Ukrainai nebus tiekiami ginklai, ji paliko Ukrainą beginklę ir pasmerkė ją Rusijos savivalei.“
Dėl to paties buvusiai kanclerei priekaištauja ir saugumo strategas Joachimas Weberis: „Grubiausia klaida buvo ta, kad po Krymo aneksijos Vokietija ir kitos Europos valstybės tinkamai neįsigilino ir nesuprato Rusijos motyvų bei veiksmų. Nereikėjo aklai laikytis „Minsko 2“ iliuzijos, reikėjo tiekti Ukrainai ginklų savigynai. Vietoj to, net ir po 2014 m., ji tipiška Merkel maniera, pusiau apgraibomis, bandė išlaviruoti“, – sakė saugumo ekspertas žurnalui „Focus“, vietoj A. Merkel atsakydamas į penkis leidinio jai pateiktus klausimus, kai pati buvusi kanclerė atsisakė tai padaryti.
Žurnalistas ir leidėjas: geriausiu atveju tai buvo diletantės poelgis
Itin aštraus įvertinimo buvusi kanclerė sulaukė iš „Global Ideas Center“ direktoriaus, internetinio žurnalo „The Globalist“ leidėjo Stephano Götzo Richterio. „Istorija griežtai įvertins buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel santykius su Rusija dėl dviejų didelių jos nusižengimų – veiksmo nuodėmės ir aplaidumo nuodėmės“, – rašo jis „The Globalist“ kandžiame straipsnyje „Imperatorė Angela ir dvi jos didžiosios nuodėmės“.
„Jos veiksmo nuodėmė buvo visiškas strateginis aklumas bendraujant su Putinu. Ji džiugino jį ir jo kleptokratinį režimą, padarydama Vokietiją dar labiau priklausomą nuo rusiškų dujų ir finansuodama Rusijos karo mašiną“, – rašo S. G. Richteris, pridurdamas: „Geriausiu atveju tai buvo diletantės poelgis, jei nenorime jai priskirti tamsesnių motyvų“.
Neįtikina straipsnio autoriaus ir dabartinis A. Merkel aiškinimas, kodėl ji 2008 m. nepalaikė Ukrainos noro įstoti į NATO, – esą, šalį tada valdę oligarchai, Ukraina buvusi korumpuota. „Tai buvo strateginio mąstymo klaida: būdama išlaisvintos Rytų Vokietijos pilietė, ji turėjo išdrįsti rizikuoti ir stoti Ukrainos pusėn“, – priekaištauja S. G. Richteris.
Antra didžiąja A. Merkel nuodėme autorius laiko aplaidumo nuodėmę, – tai, kad „evangelikų pastoriaus duktė, atvedusi Vokietiją į klastingą priklausomybę nuo korumpuoto ir žudikiško režimo, vengia prisiimti bet kokią atsakomybę už savo veiksmus, susijusius su dujų sandoriais, Ukraina ar Rusija“.
„Merkel moralinė šerdis yra tuščia, ji rodo visas moralines savybes, kurios buvo būdingos Rytų Vokietijos praėjusių laikų aparatčikams“, – buvusiai kanclerei negailestingai teškia S. G. Richteris.
Atgailauti turėtų ir medijos, ir didžioji dalis visuomenės
Moralinės atsakomybės temą tas pats autorius užkabina ir kitame straipsnyje žurnale „Wirtschafts Woche“, išplėsdamas ją nuo kanclerės visam politiniam elitui. Pasak S. G. Richterio, dėl padarytų klaidų atgailauti turėtų ne vien A. Merkel, bet ir visos Vokietijos partijos.
Ir ne vien partijos, o ir ekspertai, medijos, visuomenė, nes A. Merkel veikė ne beorėje erdvėje, informacinis fonas iš esmės buvo jos sprendimams prielankus.
Kaip šiomis dienomis tviterio paskyroje taikliai pastebėjo žurnalistas Ulrichas Speckas, visuomenė ir ekspertai nuo 2005 metų turėjo galimybę daryti spaudimą vyriausybei, kad šioji nevestų šalies į tokią energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau taip nenutiko. Kritika buvo labai reta, veikiau jau marginalinė.
Tas pats pasakytina ir apie saugumo bei gynybos klausimus: A. Merkel plaukė ant tos pačios iliuzijų bangos, kaip ir absoliuti visuomenės dauguma, net ir po Krymo aneksijos egoistiškai galvojusi tik apie savo gerovę.
Brutalus Rusijos karas ne vienam jų atvėrė akis. Dabar svarbu neatkristi į ankstesnį širdies ir proto vangumą.
