Kelias į pogrindinį nusikaltėlių pasaulį Medeljine vingiuoja purvinais iškrypusiais laiptais pro grafičiais nusėtas nišas ir savadarbes futbolo aikštes į kalną, kurio šlaitas nusėtas vargingai gyvenančių žmonių rajonais.
Iš šių į miestą žvelgiančių kalvų nusikaltėlių gaujos vadovauja savo nelegaliam verslui, ir vienas tokių verslų yra nekaltų mergaičių aukcionai, o jų šaknys siekia legendinio nusikaltėlio Pablo Escobaro ir jo liūdnai pagarsėjusio kokaino kartelio dienas. Nusikaltėliai medžioja pažeidžiamas mergaites, kurias lengvai galima nutildyti grasinimais ir nedideliais kyšiais. Ir tame pasaulyje, kuriame gyvena tos mergaitės, net iš pažiūros nekaltas pokalbis su geriausiomis draugėmis gali turėti labai liūdnų pasekmių.
Marija – jauna prekybos mergaitėms sekso paslaugoms auka, kurios tapatybė slepiama. Ji papasakojo pamenanti, kad viskas prasidėjo, rodos, nuo nekalto pokalbio su bendraamže. „Ji man pasakė, kad turi vaikiną, ir paklausė, ar aš taip pat jį turiu. Tuomet ji manęs paklausė, ar aš esu nekalta“, – pasakojo mergaitė. Taip viskas ir prasidėjo.
P. Escobaro valdymo piko metu devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jaunos merginos iš skurdžių Medeljino rajonų buvo dažnai verbuojamos orgijoms jo dvare, ir joms labai pasisekdavo, jeigu jas palikdavo gyvas. P. Escobarui dirbo merginos, vadintos viliotojomis, kurios buvo atsakingos už jaunų merginų viliojimą į vakarėlius ir garantijas, kad jos vėliau nekeltų problemų prekeiviams narkotikais. Po vieno tokio vakarėlio policija rado 24 jaunų moterų kūnus. Visoms joms buvo mažiau nei 19 metų, rašė Kolumbijos žurnalas „Semana Magazine“.
Šovinistinėje narkotikais persmelktoje P. Escobaro sukurtoje aplinkoje buvo beveik normalu rengti nekaltų mergaičių aukcionus. Prieš kelerius metus užfiksuotas pokalbis tarp Šiaurės Vakarų Kolumbijoje veikiančios narkotikais prekiaujančios sukarintos grupuotės „Los Urabeños“ narių, kurio metu jauna moteris visiškai ramiai pasakojo, kaip mėgina užverbuoti „nulį kilometrų“. Tokiu kodiniu pavadinimu vadinamos nekaltos mergaitės. Moteris netgi siūlė savo vienuolikmetės sesers nekaltybę, tačiau tik grupuotės vadeivai.
Tokia prekyba dabar nebėra susijusi tik su karteliais ir gaujomis. Ji dabar jau įtraukė ir turtingus turistus, teigia Medeljine įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Consult Center for Urban Conflict“ (C3).
Nors šis miestas susilaukė tarptautinių pagyrų dėl daugybės pokyčių nuo P. Escobaro laikų, miesto lūšnynuose jis vis dar yra idealizuojamas. Jo įtaka yra jaučiama prabangiuose gaujų vakarėliuose, išnaudojant jaunas moteris ir jėga kontroliuojant tiek draugus, tiek ir priešus. Taigi, nors Medeljinas tapo saugesne vieta gyventi eiliniam miesto gyventojui, nes nebebijoma bet kur galinčios sprogti bombos ar staiga kylančio susišaudymo, viena to pasekmė yra gana ironiška.
„Medeljinas yra miestas, kuris pastaraisiais metais gerokai pažengė į priekį. Tačiau dėl to jis vilioja daug pinigų turinčių žmonių, – sakė C3 prezidentas Oscaras Chaparro. – O tai diversifikavo prekybą žmonėmis sekso paslaugoms, kuri iki tol gyvavo ilgą laiką.“
10-15 metų mergaitės iš vargingų Medeljino rajonų yra labiausiai pažeidžiamos, įskaitant ir Mariją, kuri savo istorija pasidalijo su C3. Draugė, kuria pasitikėjo Marija, iš tiesų buvo verbuotoja, kuri nurodė nusikaltėliams Mariją kaip potencialiai nekaltą mergaitę, kurią galima brangiai parduoti.
Kai tokia mergaitė yra pasirenkama aukcionui, gaujos nariai paprastai kreipiasi į jos tėvus su pasiūlymu saugoti jų dukters nekaltybę, kol ateis laikas aukcionui, po kurio šeimai bus dosniai atsilyginta: keliais šimtais JAV dolerių, kurie atitinka viso mėnesio pajamas. Jeigu šeima atsisako bendradarbiauti arba kreipiasi į policiją, prasideda grasinimai. Paprastai kalbant, tai yra pasiūlymas, kurio jie negali atsisakyti.
Su seksualiniu išnaudojimu Medeljine kovojančios nevyriausybinės organizacijos, įskaitant „Convivamos“, „Corporación Primavera“ ir „Red de Derechos Sexuales“, patvirtina, kad nekaltų mergaičių aukcionai Medeljine yra dažnas reiškinys. Dar viena nevyriausybinė organizacija – „Amigo Joven“ – teigia žinanti apie mažiausiai vieną patvirtintą atvejį, kai pati parduotos mergaitės motina susitarė su nusikaltėliais dėl dukters nekaltybės.
Vyriausybinė institucija, atsakinga už žmogaus teisių klausimus Medeljine, padėjo į kitą vietą persikelti gyventi trims šeimoms, kurios baiminosi dėl savo gyvybių, nes atsisakė aukcione parduoti savo dukterų nekaltybę.
„Motinos pasakojo, kad joms teko išvykti iš savo rajonų, nes nusikaltėlių grupuotės mėgino aukcionuose parduoti jų dukras, – sakė minėtos institucijos vadovas Rodrigo Ardila. – Jie pateikė dosnius finansinius pasiūlymus, jeigu jų dukros būtų nekaltos ir nebūtų turėjusios jokios seksualinės patirties.“
Vieną dieną, kai kartu leido laiką po pamokų, Marija pastebėjo, kad jos tariamos draugės elgesys drastiškai pasikeitė. Tai buvo pirmas ženklas, kad tą dieną įvyks kažkas negero. Atvažiavo du vyrai, kurių vienas, kaip manė Marija, buvo jos draugės vaikinas. Trijulė pradėjo tarpusavy šnabždėtis, ar viskas parengta kaip įprastai. Tuomet jie tiesiog pagrobė Mariją.
„Tylėk, arba tavo šeimai bus blogai,“ – pasakė jie jai užspausdami burną ir įstumdami į mašiną. „Aš gulėjau mašinoje ant grindų ir verkiau. Man buvo labai baisu“, – pasakojo Marija.
Nusikaltėlių gaujos naudoja tą pačią grasinimų ir teroro taktiką, kokią naudojo ir pats P. Escobaras, norėdamas kontroliuoti rajonus, ir šie seksualinio išnaudojimo tinklai nuolat keičiasi, taip bandydami išvengti teisėsaugos, teigia C3.
Anksčiau potencialūs klientai nekaltas mergaites rinkdavosi iš katalogo būdami pačioje Kolumbijoje. Tačiau besivystant technologijoms ir tinklams tampant vis išmanesniems, aukcionai buvo perkelti į internetą, ir jame dabar gali dalyvauti bet kuris pasaulyje esantis žmogus, sėdintis prie kompiuterio.
Pagrobta Marija buvo nuvežta į vieną namą, kur ją parengė fotosesijai. Marija raudojo, o vyresnė moteris ją dažė ir skundėsi, kad Marija buvo tikra verksnė. Vėliau jos nuotraukos buvo paskelbtos specialioje PIN kodu apsaugotoje interneto svetainėje, kur vyrai gali peržvelgti vos dešimties metų sulaukusių mergaičių nuotraukas ir siūlyti savo kainą.
Klientai apie tokius aukcionus sužino per kitus prekybos žmonėmis seksualinėms paslaugoms tinklus Medeljine, kur pilnamečių merginų prostitucija yra legalizuota. Pasitikėjimą užsitarnavęs klientas gali gauti teisę dalyvauti aukcione, tačiau vis tiek turi sumokėti didelį mokestį.
Tai reiškia, kad beveik kiekvienas klientas nusiperka jauną mergaitę, sakė C3 vadovas O. Chaparro, nes, sumokėjęs tūkstančius už galimybę dalyvauti aukcione, vyras vargiai nori likti nieko nepešęs.
Iš Jungtinių Valstijų, Meksikos ar Japonijos atvykę turistai dažnai dalyvauja aukcionuose, kurie yra tarsi turistinio paketo dalis. Kai klientas atvyksta į Medeljiną, gaujos privalo pervežti aukcione siūlomas mergaites iš rajono į sutartą vietą neva vakarėliui, dažnai tai daroma per prievartą.
Kai Marija buvo pagrobta antrą kartą, ji jau žinojo, kas jos laukia, tačiau lengviau tikrai nebuvo. Pagrobėjai ją verkiančią įstūmė į mašiną. Ji buvo nugabenta į slaptą vietą ir ta pati moteris ją vėl padažė. Tačiau šį kartą ne fotosesijai. Marija buvo priversta santykiauti su gerokai vyresniu vyru, ir tai buvo jos pirmasis kartas.
„Jau nebežinau, kiek kartų buvau išprievartauta, – sakė ji. – Aš šaukiau, bet niekas man nepadėjo“.
Vėliau ji verkdama užmigo. Pamena, kad jautėsi keistai apsvaigusi, ir mano, kad buvo apsvaiginta.
Po traumuojančios patirties tokios jaunos mergaitės kaip Marija mėgina grįžti į normalų gyvenimą savo rajone. Kadangi nusikaltėliams jos nebenaudingos, paprastai jie jas palieka ramybėje. Kitos, kaip Marijos draugė, padeda gaujoms ieškoti kitų mergaičių, o už tai gauna komisinius. Aukos bijo, ir toks jų pažeidžiamumas leidžia tokiems tinklams ir toliau slaptai veikti.
Marija papasakojo apie savo atvejį C3, tačiau nenorėjo pateikti skundo policijai, nes bijo pasekmių. Taip nusikaltėlių gaujos ir toliau išvengia teisingumo. Minėtas tinklų slaptumas taip pat apsunkina tokių mergaičių kaip Marija galimybes gauti paprasčiausių sveikatos priežiūros paslaugų ar psichologinės pagalbos.
„Kam jos gali papasakoti? Su kuo jos gali pasikalbėti? – sakė O. Chaparro. – Jeigu jos nori pagalbos, turi parašyti pareiškimą policijai. Tačiau kas tai darys? Todėl jos tyli.“