NATO kova prieš karą: Kalnų Karabacho konfliktas

Įtampai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano toliau augant, „įšaldytas“ Kalnų Karabacho konfliktas gali bet kuriuo metu virsti karu.

Jerevane ir Baku praėjusią savaitę apsilankęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas bandė įtikinti konflikto šalis, kad alternatyvos taikiam Kalnų Karabacho konflikto sprendimui nėra.

Visgi įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano augimas įgauna pagreitį po skandalingo Baku sprendimo išlaisvinti Ramilį Safarovą, azerbaidžanietį karininką, nuteistą už kraupią kolegos iš Armėnijos žmogžudystę. Kyla grėsmė, kad šalys nebesuvaldys augančio viešojo nepasitenkinimo pasekmių.

Žudiko garbinimas griauna pasitikėjimą

Jerevane ir Baku NATO generalinis sekretorius daugiausia dėmesio skyrė karščiausiai šių dienų aktualijai – sprendimui į laisvę paleisti R.Safarovą. A.F.Rasmussenas teigė, kad kraupus incidentas, įvykęs prieš aštuonerius metus, yra sunkus nusikaltimas ir neturi būti garbinamas. Toks nusikaltimo šlovinimas, pasak NATO generalinio sekretoriaus, mažina pasitikėjimą ir apsunkina taikų Kalnų Karabacho „su­reguliavimą“.

Beje, su Armėnijos visuomenės nepasitenkinimu dėl R.Safarovo bylos atomazgos A.F.Rasmussenas susipažino vos atvykęs į šalį – čia NATO generalinį sekretorių pasitiko protestuotojai, kritikuojantys NATO nuosaikumą Azerbaidžano atžvilgiu.

Pats A.F.Rasmusseno apsilankymas įtampos židiniu tapusiame Pietų Kaukaze rodo, kad NATO Kalnų Ka­rabacho konflikte nėra tik pasyvi stebėtoja. Nors Aljansas tiesiogiai nedalyvauja Kalnų Karabacho problemos taikaus sprendimo procese, netiesioginis NATO vaidmuo ieškant sąlyčio taškų tarp konfliktuojančių stovyklų yra išties didelis. Pasak A.F.Rasmusseno, NATO visada padėjo Kalnų Karabacho konflikto pusėms tarpininkaujančiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Be to, NATO bendradarbiauja ir su Armėnija, ir su Azerbaidžanu. Nors nė viena iš šių šalių nėra deklaravusios siekio tapti Aljanso narėmis kaip, pavyzdžiui, Gruzija, jos abi su NATO yra pasirašiusios ir įgyvendina Individualios partnerytės veiksmų planą. Aljansas padeda šalims reformuoti gynybos sektorių, padidinti jo skaidrumą, įgyvendinti karinio sektoriaus demokratinę kontrolę bei plėtoti civilių žmonių ir kariškių santykius. Sėkmingas šių reformų įgyvendinimas perimant NATO narių gerąją patirtį leis šalims-partnerėms tapti stabilesnėmis ir labiau prognozuojamomis.

NATO indėlis ypač svarbus kasdienių kontaktų tarp visų lygių karinio sektoriaus atstovų kūrimo ir plėtojimo srityje. Siekiant žmogiškųjų ryšių pagalba prisidėti prie abipusio pasitikėjimo atkūrimo, į NATO partnerėms or­ganizuojamus kursus neatsitiktinai kviečiami ir atstovai iš Armėnijos bei Azerbaidžano. Vienų tokio pobūdžio kursų metu ir įvyko kruvinas incidentas (R.Safarovas teigia, kad nusikaltimą jis įvykdė kaip fizinis asmuo, kaip pabėgėlis iš armėnų okupuoto regiono). Viena vertus, jis rodo, kad Kalnų Karabacho žaizdos – vis dar atviros ir visuomenė tebėra įaudrinta šio konflikto. Kita vertus, faktas, kad toks incidentas įvyko tik vieną kartą ir daugiau nepasikartojo, rodo, kad vis dėlto judama link civilizuotų santykių ir susitaikymo.

Įtampos eskalavimas

Tarptautinė bendruomenė nuo pat R.Sa­­farovo bylos atomazgos rugpjūčio 31-ąją ragina Baku ir Jerevaną susi­laikyti nuo įtampos eskalavimo ir karingų nuotaikų kurstymo. Tačiau panašu, kad kol kas šalys elgiasi priešingai.

Jerevanas, pasipiktinęs cinišku Baku elgesiu, nusprendė ištraukti jau ne pirmą kartą naudojamą kozirį – Kalnų Karabacho pripažinimo klausimą. Šiuo metu šalies parlamentas svarsto įstatymo projektą dėl Kalnų Karabacho pripažinimo, tačiau konkreti balsavimo data nėra numatyta.

Turint omenyje, kad Jerevanas šantažuoja Baku ir tarptautinę visuomenę dar vieno nepripažinto darinio pripažinimu jau ne pirmą kartą, tikimybė, kad tokie svarstymai šįkart duotų rezultatų, menka. Juolab, kad Jerevanas puikiai supranta, jog pripažinto Kalnų Karabacho laukia dar prastesnės perspektyvos nei Rusijos pripažintų Gruzijos regionų Abchazijos ir Pietų Osetijos. Be to, Armėnija vargu ar ryžtųsi užsitraukti tarptautinės bendruomenės nemalonę – į regioninę izoliaciją patekusiai šaliai parama iš išorės yra gyvybiškai svarbi.

Galiausiai, jei Jerevanas visgi nutartų pripažinti Kalnų Karabachą, Baku tai būtų pretekstas griebtis karinio konflik­to sprendimo. Beje, tuoj po R.Sa­fa­rovo išlaisvinimo, Armėnijos pre­zi­dentas Seržas Sarkisianas pareiškė, kad Jerevanas yra pasirengęs karui su Baku.

O štai iš Azerbaidžano pusės karingi pa­reiškimai netyla jau kelerius metus. Aukščiausi šalies politikai ne kartą viešai pareiškė, kad, jei derybos neduos rezultatų, Azerbaidžanas yra pasirengęs sa­vo žemių vientisumą atkurti gink­lu.

Kraupią žmogžudystę įvykdęs R.Sa­fa­rovas Azerbaidžane buvo sutiktas ovacijomis. Šalies gyventojai jį laiko nacionaliniu didvyriu arba bent jau drąsiu vyru. Tokia situacija liudija, kad šalies visuomenė greičiausiai palaikytų karą dėl Kalnų Karabacho. Viena vertus, po beveik dviejų dešimtmečių, kai 1994-ųjų gegužę Kalnų Karabache buvo nutraukta ugnis, visuomenė jau primiršo karo baisumus bei pokario sunkumus. Kita vertus, moralinė pralaimėto konflikto našta ir priekaištas nesugebėjus apginti savo žemių vientisumo išliko ir plūsta karinėmis nuotaikomis.

Karas ar taika?

Karo dėl Kalnų Karabacho galimybę atvira palieka ir konfliktuojančių šalių saugumo strategijų subtilybės.

Azerbaidžanas deklaruoja savo neutra­lumą, tačiau per pastaruosius kelerius metus sugebėjo karinį biudžetą išpūsti iki penktadalio bendrojo vidaus produkto (BVP) – didesniu santykiu gynybą pasaulyje finansuoja tik Izraelis. Taip apsiginklavusio Azerbaidžano neutralumas tiesiog reiškia, kad karo veiksmų šalis gali imtis kada panorėjusi, nesikonsultuodama su part­neriais.

Armėnija, nors ir būdama ginkluotės atžvilgiu gerokai silpnesnė už Azerbaidžaną, turi šiokių tokių saugumo garantijų. Šalis yra sutarties organizacijos, kurioje dominuoja Rusija, narė. Be to, 2010-aisiais, mainais už Rusijos karinės bazės buvimo šalies teritorijoje termino pratęsimą, Armėnija gavo for­malias Rusijos saugumo garantijas. Nors iki šiol nėra aišku, ar Rusija prisiimtų atsakomybę už Kalnų Karabachą, nes teisiškai tai nėra Armėnijos teritorija, neatmetama, kad Mask­va Kalnų Karabacho pagalba bandytų suvesti sąskaitas su Baku – Rusiją apeinančių stambių energetikos projektų „centru“.

Skaitydamas paskaitą Jerevano valstybiniame universitete, NATO generalinis sekretorius pareiškė nemanantis, kad Armėnijos bendradarbiavimas su Rusija kenktų šalies ryšiams su Aljansu. Pasak A.F.Rasmusseno, NATO taip pat bendradarbiauja su Rusija.

Taigi Jerevano gebėjimas derinti bendradarbiavimą su partneriais iš priešingų stovyklų padeda šaliai užsitikrinti ne tik plačią paramą, bet ir garantuoja gerą įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje.

Labiausiai karo grėsmę Kalnų Karabache kursto konflikto šalių ne(su)sikalbėjimas. Baku ieško „istorinės teisybės“, tad nusileisti agresyviai Armėnijai Azerbaidžanui atrodo mažų mažiausiai negarbinga, tuo tarpu Jerevanas, kaip, beje, ir tarptautinė bendruomenė, nori išsaugoti status quo.