Vakarų Europos žiniasklaidoje žinios ir reportažai islamo tematika yra tapę kasdieniu reiškiniu. Nors didžiausia jų dalis – apie tariamą islamo (ar bent musulmonų) keliamą grėsmę europiečių ir visos žmonijos saugumui, nemažai dėmesio sulaukia ir moterų musulmonių dalia.
© AP/Scanpix

Daugeliu atvejų apie musulmones kalba ne musulmonai, net jei ir ekspertai, kurie, nelygu kokios jų ideologinės nuostatos ir akstinas kalbėti, sąmoningai ar iš inercijos dar ir dar kartą (per)piešia musulmonų vyrų užguitos ir nuo jų savivalės – pamatinių religijos tekstų esą sankcionuotos – kenčiančios moters musulmonės vaizdinį. 

Tais nedažnais atvejais, kai kalbėti leidžiama pačioms musulmonėms, jų paprastai apologetiškas kalbėjimas neatsiejamas nuo „koreguojančių“ komentarų. Kitaip tariant, moterims musulmonėms kaip subalternams arba apskritai nesuteikiama galimybė savęs reprezentuoti, arba, tokią galimybę suteikus, išreikšta nuomonė tučtuojau „patikslinama“ ir atsveriama įsivaizduojamai nenuginčijamais argumentais – taip dominuojantis negatyvus viešasis diskursas save nuolat reprodukuoja. Šiam diskursui būdinga nuostata, kad moterys musulmonės yra priklausomos nuo vyrų musulmonų ar net paprasčiausiai „priklauso“ vyrams – taip jos sudaiktinamos ir nuasmeninamos.

Bet ar išties kalbėti apie moteris musulmones prasminga vien tik per „musulmonų moterų“ prizmę? Gal beveik ketvirtadalį žmonijos sudarančioje islamo išpažinėjų bendrijoje moterų musulmonių padėtis nėra tokia vienareikšmė? Patyrinėjus šį klausimą matyti, kad moterų musulmonių padėtis skirtingose musulmonų daugumos valstybėse (o tokių yra per 50) ir musulmonų bendruomenėse visame pasaulyje labai skiriasi – tai priklauso nuo daugybės teisinės, sociopolitinės, socioekonominės, religinės ir kitokios kilmės veiksnių.

Visų pirma reikia susigyventi su faktu, kad ne visi musulmonai, tiek vyrai, tiek moterys, yra religingi ir savo asmeninį gyvenimą konstruoja laikydamiesi religinių reikalavimų. Ir nors religingumo lygis daug kur tarp musulmonų vis dar tebėra gerokai aukštesnis nei pokrikščioniškose Šiaurės pusrutulio visuomenėse, musulmonų visuomenėse jau yra susidariusi kritinė masė piliečių, kuriems religija n(eb)ėra atskaitos taškas asmeniniuose santykiuose. Tai, savaime suprantama, nereiškia, kad nereligingų vyrų musulmonų santykis su moterimis būtinai yra palankesnis joms, tačiau tai reiškia, kad šių vyrų elgesį su moterimis vertinti per religijos prizmę nederėtų.

Kita vertus, nors ir reikia sutikti, kad didesnės dalies musulmonų požiūrį į santykius tarp lyčių vis dar lemia vienokios ar kitokios religinės nuostatos, neretai jos būna kultūriškai įrėmintos, tai yra lokaliai interpretuojamos ir pritaikomos praktiškai taip, kad tampa neatpažįstamos, o dažnai net ir priešingos pamatiniuose islamo tekstuose bei legalistiniame normatyviniame islame suformuluotiems reikalavimams.

Normatyvinis lygmuo

Musulmonų moterys ar moterys musulmonės?
© Reuters/Scanpix

Islamo šventraštyje moterys vienaip ar kitaip minimos ne mažiau nei kelis šimtus kartų. Nors Korane Dievo kreipimosi objektas dažniausiai yra vyrai, daugiau nei tuzine ištarų Dievas netgi tiesiogiai kreipiasi į moteris. Vertinant iš šiandienės tarpasmeninių santykių konvencijų perspektyvos, Korane numatomas nelygiavertis lyčių statusas: skelbiama, kad „vyrai yra moterų globėjai“, nes Dievas esą jiems suteikė daugiau stiprybės nei moterims ir jie išlaiko moteris. Tačiau Korane institucionalizuotas patronažas matomas per geranoriško „globėjo“ prizmę: daugybėje ištarų Korane vyrams prisakoma rūpintis moterimis ir kuo švelniausiai elgtis su jomis, net jei jų elgesys nepakenčiamas ar nepateisinamas. Ir atitinkamai – nederamas, o juo labiau šiurkštus ar despotiškas vyrų elgesys su moterimis Korane smerkiamas, tiesa, netiesiogiai. Kita vertus, išimtiniais atvejais, kai kitos priemonės neefektyvios, Koranas vyrams suteikia teisę panaudoti fizinę jėgą prieš savo sutuoktines. O moterys Korane raginamos būti dėkingos savo vyrams (sutuoktiniams) ir klusnios.

Korane apie moteris kalbama beveik išimtinai per jų buvimo šeimoje perspektyvą, o šeimos pagrindas yra santuoka. Santuoka suprantama kaip dviejų šeimų atstovų socioekonominė sutartis. Tai, be kita ko, paliudija ir Korane numatyta vertinga dovana – mahr, kurią jaunojo pusė deklaruoja vedybų sutartyje ir sumoka nuotakai. Ši dovana traktuojama kaip neliečiama žmonos privati nuosavybė, ištuokos (ne dėl sutuoktinės kaltės) ar našlystės atveju turinti užtikrinti bent minimalų laikiną pragyvenimą be maitintojo likusiai moteriai. Korane sankcionuota daugpatystė taip pat gali būti matoma kaip vienas socialinio ir ekonominio teisingumo bei saugumo suteikimo būdų – bendruomenėje esant moterų pertekliui (būtent taip buvo ankstyvojoje musulmonų bendruomenėje dėl ypač didelio vyrų mirtingumo dalyvaujant gyvybei pavojingose veiklose), jos vis tiek gali tikėtis sukurti šeimą.

Korane pabrėžiama, kad kuklumas ir santūrumas (ypač svetimųjų akivaizdoje) yra vertybė: moterų puikavimasis savo papuošalais ar intymesnių kūno vietų rodymas yra tiesiog nepadoru. Ši ir panašios ištaros suponuoja, kad moterims musulmonėms derėtų dėvėti drabužius, dengiančius didelę kūno dalį. Tokia apranga vadinama chidžabu. Tačiau Korane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai moterys musulmonės turėtų dengtis. Kita vertus, Korane gana daug dėmesio skiriama seksualiniam gyvenimui, o lytiniai santykiai tarp sutuoktinių suvokiami kaip viena esminių santuokinio gyvenimo išpildymo formų: sutuoktiniui suteikiama teisė į žmonos kūną, kuris vaizdžiai įvardijamas kaip dirva („Jūsų moterys yra jūsų dirva, įeikit į ją kaip tinkami“).

Nors skyrybos Korane laikomos nepageidaujama išeitimi – kraštutine priemone santuokos sutarties netesybų atveju, jos yra įteisintos ir gana išsamiai aprašyta, kaip procesas turi būti vykdomas. Skyrybų siekti gali ir moteris, ypač jei ji „bijo prasto vyro elgesio su ja ar kad bus apleista“. Koranas ragina vyrus po ištuokos neatsiimti vedybų metu žmonai dovanotos dovanos – taip skatinamas socialinis teisingumas silpnesniųjų atžvilgiu. Ištuokos atveju išskirtoji žmona formaliai praranda teisę gyventi vyro namuose. Išsituokusi pilnametė moteris jau turi teisę pati sau pasirinkti vyrą, su kuriuo santuoka būtų sėkmingesnė. Tačiau šeimos teisėje, remiantis Koranu, išsiskyrusiai moteriai nustatytas laukimo laikas (ida), prieš leidžiant jai vėl ištekėti. Išsituokusiai moteriai jis trunka tris mėnesius. Ida reikalinga tam, kad būtų galima nustatyti, ar moteris nėra nėščia, o nėštumo atveju – nustatyti būsimo naujagimio tėvą, kuriuo pagal nutylėjimą laikomas buvęs sutuoktinis. Praėjus trims mėnesiams po skyrybų (ir paaiškėjus, kad nėštumo nėra), buvęs sutuoktinis privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų ir teisių į savo buvusią žmoną. Jei paaiškėja, kad ji laukiasi, po gimdymo dvejus metus buvęs sutuoktinis – kūdikio tėvas – privalo rūpintis „žindančios motinos maitinimu ir aprengimu“. Toks Korane išreikštas reikalavimas gali būti suvokiamas kaip dar vienas socialinio teisingumo siekimo pavyzdys.

Musulmonai, islamas
Musulmonai, islamas
© Kpt. M.Varnos nuotr.

Sunoje moterų padėtis (ar tiksliau, tai, ką apie jas galvojo ir kaip su jomis elgėsi islamo pradininkas) aptariama dar detaliau nei Korane. Taip yra iš dalies ir dėl to, kad didelės dalies pasakojimų, musulmonų vadinamų chadžiais, apie pranašo veiksmus ir pasakymus šaltiniu nurodoma jauniausia jo žmona Aiša – jai priskiriama gausybė su „moterų klausimu“ susijusių chadžių. Bendrai vertinant Suną, galima sakyti, kad pranašas joje pristatomas kaip gana atlaidus moterims, ypač jų nusižengimams. Be to, Sunoje leidžiama suprasti, kad Mahometas ankstyvojoje musulmonų bendruomenėje moterims buvo suteikęs (ar palikęs) gana daug teisių sprendžiant savo likimą.
Savaime suprantama, tos teisės ir laisvės, kurias moterims musulmonėms numato Koranas ir kurių net dar daugiau nurodoma Sunoje, yra sąlyginės ir vertintinos to laiko sociokultūrinės aplinkos kontekste ar lyginant su kitomis to meto visuomenėmis. Tačiau tai, kiek teisių moterims musulmonėms suteikė Koranas ir Suna, tuo metu buvo neabejotinai labai pažangu, palyginti su absoliučia dauguma iki tol egzistavusių visuomenių, net demokratiškiausių ir labiausiai emancipuotų. Pamatiniuose islamo tekstuose numatytos elgesio su moterimis ir jų (teisinės bei socialinės) padėties gairės vėlesnių kartų musulmonų buvo institucionalizuotos musulmonų religinėje teisėje – legalistiniame normatyviniame islame.

Teisinis moters (musulmonės) padėties visuomenėje ir valstybėje reglamentavimas suponuoja idealią islamišką valstybę ir jos visuomenę. Deja, musulmonų jurisprudencija niekuomet nebuvo vientisa, todėl išsiplėtojo tarpusavyje besivaržančios paralelios idealiõs islamiškos valstybės ir visuomenės vizijos, kurios atsispindi vadinamosiose teisinėse tradicijose (jų būta ne mažiau kaip tuzinas). Kiekvienoje tradicijoje pamatinių tekstų interpretacijos evoliucionavo pagal įsivaizduotus to laiko reikalavimus. Galop religinė teisė retoje musulmonų valstybėje funkcionavo visos apimties – kitaip tariant, istoriškai valstybės buvo labiau musulmoniškos nei islamiškos. Religinė teisė užleisdavo vietą pasaulietinei ir paprotinei teisei. Tad musulmonų visuomenių gyvenime ne menkesnį, o gal net ir svarbesnį vaidmenį atliko tiek nenormatyvinio islamo formos, tiek su religija mažai ką bendro turinčios kultūrinės tradicijos, tarp jų ir apimančios santykius tarp lyčių, deja, neretai jos nebuvo palankios moterims.

Kultūrinis ir istorinis lygmuo

Žvelgiant iš istorinės ar kultūrinės perspektyvos, absoliuti dauguma musulmonų šeimų buvo monogamiškos – visų pirma dėl ekonominių priežasčių musulmonai vyrai negalėjo sau leisti vienu metu turėti daugiau nei vieną žmoną, nes dar vienos žmonos atsiradimas reikšdavo finansinius įsipareigojimus ne tik jos, bet ir visų jos pagimdytų vaikų atžvilgiu.

Deja, neretai teisinių reikalavimų santuokos klausimais musulmonų visuomenėse nepaisyta: religinės ir teisinės normos ignoruotos ar iškraipytos. Pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje vietoj reikalaujamo mahr iki šiol daug kur tebemokamas kalymas jaunosios tėvui lyg perkant nuotaką, Šiaurės Kaukaze kai kur tebesilaikoma tradicijos nuotaką tiesiog pa(si)grobti, daug kur išlikęs vaikų pažadėjimas ir sužadėtuvės jiems tebesant kūdikiams ar net naujagimiams. Panašiai nutikdavo ir ištuokos atveju, kai vyrai neretai išsituokdavo dėl trivialių priežasčių ir nesilaikydami formalių procedūrinių reikalavimų. Dėl kultūrinio patriarchalizmo suvešėjęs smurtas šeimoje neretai būdavo teisinamas Korane pateikiama sankcija. Žvelgiant į istorinę moterų padėtį musulmoniškose visuomenėse, nebūtų galima nesutikti, kad ji neretai būdavo nepavydėtina. Tačiau daugeliu atvejų taip nutikdavo ne dėl legalistinio islamo nustatytų bendravimo tarp lyčių normų, o dėl tų normų nepaisymo, iškraipymo ar piktnaudžiavimo jomis.

Nors yra nusistovėjęs stereotipas, kad moterys musulmonės visuomet laikytos uždarytos tarp namų sienų, realybėje jos dažniau dalyvaudavo ekonominėje veikloje už namų sienų, nei būdavo pasyvios vartotojos. Antai kaimo bendruomenėse šeimos kultivuojamuose laukuose dirbo ne tik šeimos vyrija, bet ir moterys. Miestuose kai kuriais amatais ir paslaugomis (ypač tokiais darbais, kuriuos galima atlikti savų namų erdvėje) užsiimdavo ir moterys. Kitaip tariant, materialinių gėrybių kūrimo procese dalyvaudavo visi šeimos nariai, tiek moterys, tiek vyrai. Tiesa, perteklinės ar specialiai prekybai skirtos produkcijos realizavimas rinkoje (tradiciškai – gigantiškuose turguose miestuose) buvo išimtinai vyrų prerogatyva. Modernėjant visuomenėms, šis vaidmenų pasiskirstymas keitėsi ir šiandien moterys musulmonės daug daugiau dalyvauja ne tik gamybos, bet ir realizavimo procese – taip veikia ir būna matomos viešojoje erdvėje. Disponavimo piniginėmis lėšomis klausimas taip pat jau nebėra toks vienareikšmis kaip prieš kelis šimtmečius.

Globalizacijos poveikis moterų musulmonių padėčiai

Pokolonijiniu periodu, kai musulmonų visuomenės sukūrė nacionalines suverenias valstybes, tarpasmeninių santykių musulmonų visuomenėse sritis patyrė kokybinių pokyčių. Tai visų pirma susiję su teisiniu reglamentavimu, kai pirmą kartą daugelio musulmonų visuomenių istorijoje įstatymai moterų teises sulygino su vyrų – taip pradėta vykdyti moterų emancipacija „iš viršaus“. Moterys musulmonės ne tik gavo formalią teisę dalyvauti viešame savo visuomenių gyvenime – siekti išsilavinimo, karjeros, bet ir, pasitelkdamos naujai atsiradusius teisinius įrankius, spręsti savo asmeninius ir šeimos reikalus. Pažvelgus į dabar musulmonų šalyse galiojančius civilinius kodeksus, reglamentuojančius tarpasmeninius santykius, galima matyti, kad dauguma jų yra savotiškos Europos valstybėse galiojančių civilinių kodeksų kopijos ir variacijos. Tad žiūrint formaliai – „iš viršaus“ – moterų musulmonių padėtis daugelyje musulmoniškų valstybių šiandien yra neabejotinai geresnė nei prieš pusšimtį ar juo labiau 100 metų.

Tačiau svarbus ir emancipacijos procesas „iš apačios“ – vis dažniau jaunos moterys ir merginos išdrįsta pasipriešinti jų šeimose ir visuomenėje vis dar gyvam patriarchalizmui (tiek renkantis partnerį, tiek apsisprendžiant būti vieniša motina (vadinamoji vieno tėvo šeima tradicinėje visuomenėje netoleruota), tiek apsisprendžiant likti viengunge). Tokie pokyčiai labiau pastebimi miestuose, kuriuose giminės ir visuomenės spaudimas nėra toks didelis ir vyresnės kartos kontrolė jaunesniosios atžvilgiu yra susilpnėjusi, o kai kur ir išnykusi. 

Net ir dievobaimingi musulmonai santykių tarp lyčių srityje gali būti modernūs ir liberalūs. Nors yra labai tikintys, jie atsirenka sau tinkamus religinius reikalavimus, be to, yra kritiški kultūrinėms tarpasmeninių santykių tradicijoms, ypač toms, kurios prieštarauja Koranui. Tad religingų vaikinų ir merginų, kurios, be kita ko, dažnai dėvi chidžabą (jei ne nikabą), ėjimas į pasimatymus prieš vedybas nebėra anomalija.

Musulmonų pora geria arbatą
Musulmonų pora geria arbatą
© Shutterstock nuotr.

Tad, matyt, svarbiausi yra atsakymai į klausimus, kaip pačios moterys šiandien jaučiasi ir ko nori. Pavyzdžiui, pasaulyje gausėja musulmonių, kurios laisvai apsisprendžia nešioti ne tik chidžabą, bet ir nikabą. Ir nors dažniausiai tai vertinama kaip jų religinė pareiga (ar net beteisiškumo išraiška), neretai pačios musulmonės tai suvokia kaip asmeninės teisės ar laisvės išraišką. Taip pat daugėja jaunų musulmonių, kurios pasirengusios tapti antrosiomis žmonomis. Galop tūkstančiai europiečių ir kituose žemynuose gyvenančių moterų yra atsivertusios į islamą. Jei būtų bijojusios tapti vyrų įkaitėmis, vargu ar būtų padariusios tokį sprendimą. Ir nors tuo nenorima pasakyti, kad visos, kurios tampa musulmonėmis, kartu tampa laimingos tarpasmeninių santykių, ypač santykių tarp lyčių, srityje, didelė dalis jų per savo asmeninę patirtį tampa ne tik islamo apskritai, bet ir vyrų musulmonų požiūrio į moteris bei santykių su jomis apologetėmis.

Šios ir panašios tendencijos leidžia daryti išvadą, kad istoriškai ar tradiciškai neretai musulmonų visuomenėse jos buvo „musulmonų moterys“, priklausomos nuo vyrų ar net priklausiusios vyrams, o normatyvinio legalistinio islamo perspektyvoje jos labiau matytinos kaip „moterys musulmonės“ – visaverčiai, už savo veiksmus atsakingi individai. Šiandien vis daugiau jų savo valia pereina iš pirmosios kategorijos į antrąją. Todėl, vertinant šiandienę moterų padėtį, nevertėtų pasiduoti orientalizuojančiai įtaigai į moteris musulmones žiūrėti vien per stereotipinius, neretai užuojautos, o kai kada ir paniekos kupinus akinius. Moterims musulmonėms reikia ne gailesčio, o supratimo. Deja, jo vis dar labai stinga Šiaurės Europos visuomenėse.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sudarė ministro nuodėmių sąrašą: klausimai Verygai – jau ant stalo (74)

Opozicija jau parengė septynis lapus klausimų interpeliacijai sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui...

Už pažangios įmonės fasado – purvinų pinigų šleifas (207)

Prieš 7 metus mokslinės gamybinės akcinės bendrovės „ Precizika “ valdybos pirmininką...

Pentagono Kalėdų dovanos Baltijos šalims (856)

Po to, kai JAV Kongrese sutarta dėl rekordinio, beveik 700 mlrd. dolerių gynybos biudžeto,...

Didelė avarija Kaune: dirba keli medikų ekipažai, prospektas uždarytas kaltininkas visiškai girtas (5)

Sudėtingomis oro sąlygomis Kaune ir toliau fiksuojamos avarijos. Rimta nelaimė ketvirtadienio rytą...

Įtakingas socdarbietis norėjo išimti iš Seimo darbotvarkės Magnickio rezoliuciją Bernatonis neigia informaciją (88)

Įtakingo socdarbiečio Juozo Bernatonio siūlymu iš Seimo darbotvarkės buvo bandoma išbraukti...

Vilniui siūloma nauja rinkliava

Vilniaus miesto tarybai pasiūlyta vadinamoji turisto rinkliava, rašoma pranešime spaudai.

Apie dingusį Argentinos povandeninį laivą – gąsdinanti žinia laivyno atstovas: esame pavojingoje situacijoje (14)

Tyrėjai aiškinasi, ką galėtų reikšti gauta informacija apie „skambų garsą“, užfiksuotą...

Skvernelis įvertino naują elektros mokestį (105)

Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad elektros ir dujų skirstymo bendrovės „Energijos...

Gyvai / Tiesioginė transliacija: Seime – pirmasis 2018 metų biudžeto svarstymas

Seimas imasi pirmojo 2018 metų šalies biudžeto svarstymo – valstybės biudžetas numatomas...

Ar žinote, kokios spalvos nebūna valstybių vėliavose? (2)

Visų valstybių vėliavos turi vieną bendrą bruožą – jose nėra vienos spalvos.