64-erių M. Pitzen jau 47 metus puošiasi ekstravagantiška šukuosena, kurią nusižiūrėjo nuo keltų deivės skulptūros, ryškiai dažosi. Būdama septyniolikos ji ratus primenančiais dariniais iš plaukų norėjo siekti savo svajonės ir įrodyti drąsą. „Mokykloje aš praktiškai negalėjau žengti nė žingsnio, nepalydėta bendramokslių choro: Na kaipgi šita atrodo!“ - šiandien ji tai atsimena besijuokdama, nors tuomet buvo nesaldu. Nuo to laiko ji drąsina moteris daryti ką nors beprotiško ir žaisti su simboliais: „Mano plaukai yra dviguba spiralė, energijos ženklas.“
Kovoti už save M. Pitzen turėjo visą gyvenimą. Septintajame dešimtmetyje jos tėvai nenorėjo susitaikyti su dukros sprendimu studijuoti meną, atsisakė remti finansiškai ir netgi nutraukė su ja ryšius. „Tais laikais aš dažnai jaučiausi labai nusivylusi. Pagalvodavau, kad esu nevykėlė“, - pasakoja ji. Tėvai ir dukra susitaikė tik gimus jos sūnui.
Tačiau sunkumai niekada neišvedė M. Pitzen iš pasirinkto kelio. Visus tuos metus didelis ramstis jai buvo sutuoktinis Horstas, kuris yra taip pat menininkas, palaikymo komandoje ir dabar jau 42-ejų sūnus.
M. Pitzen kelias į meno pasaulį prisidėjo tuomet, kai moterys mene vaidino tik labai kuklų vaidmenį. Pirmoji didelė pergalė kovoje už moterų vietą po saule Moterų muziejaus įkūrimas Bonoje 1981 m. Tai buvo pirmas toks muziejus pasaulyje, sulaukęs daug pasekėjų. Nuotaikingame interviu, persmelktame raganišku M. Pitzen juoku ir kikenimu, ji šneka apie moteris, vyrus ir savo asmeninę bei bendraminčių kovą už lygias teises.
- Ar moterys galų gale turi lygias teises, bent jau Vokietijoje?
- Ne. Pas mus Vakarų Europoje įstatymai pakankamai geri, tačiau kasdienybėje vis dar sunku suderinti darbą ir šeimą. Savaime suprantama, pasiekta jau daug ir moterų bei visuomenės sąmonė pakito. Šiandien vaikais rūpinasi ir vyrai. Tačiau mes, žinoma, žiūrime ir plačiau – kaip sekasi moterims Rytų Europoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose ir kt. Matome kylantį pavojų, kad žengiamas žingsnis atgal. Kai kuriose Viduržemio jūros regiono šalyse vis labiau įsigali religinis, radikalus pakvaišimas. O kokie beprotiški kontrastai Rytų Europoje! Ten yra svarbių, labai iškilių moterų – net prezidenčių, kaip ir jūsų šalyje. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir labai daug moterų išnaudojimo.
- Mums menas neatskiriamas nuo politikos, o politika – nuo meno. Mes tąsyk vaikščiojome po įvairius muziejus ir niekur nematėme moterų, geriausiu atveju – tik kaip pasyvius modelius. Ir tai mes kritikavome. Kai išgirsdavome, kad moterys nėra genialios, sakydavome: „Kur gi ne! Moterys net ir labai genialios!“ Bet reikia joms leisti atsiskleisti.
- Tačiau patalpas savo Moterų muziejui gavote tik radikaliomis priemonėmis – užimdamos tuščias universalinės parduotuvės patalpas.
- Mes gavome tą pastatą parodai surengti ir tada nusprendėme, kad mums čia patinka ir mes pasiliksime. Taip mes jį ir užėmėme. Bet mes visą laiką buvom labai korektiškos, visada kalbėjomės su miesto administracija, tik jie buvo visai sutrikę! Jie dar niekada nebuvo susidūrę su tokiomis moterimis.
- Feministinis judėjimas Vokietijoje tuomet jau vyko. Ar Jūs nuo pat pradžių jame dalyvavote?
- Aš pati nuo 1969 m. tapiau paveikslus matriarchato tema. Tai daugiau nei lygios teisės, tai pasaulio pagrindų pakeitimas. Tai apverčia aukštyn kojom vertybes: dievas, genialus kūrinys yra nebe vyras, o moteris. Matriarchatas nėra priešiškai nusiteikęs vyrų atžvilgiu, bet vyrai ten vaidina simpatišką, kuklų vaidmenį.
- Ar tai neslepia tiesiog vyrų priespaudos idėjos?
- Aš nenoriu engti vyrų. Aš tuo noriu parodyti, kad ir vyrai gali būti švelnios būtybės. Jiems nebūtina visada būti stipriems, nes juk vyrai būna skirtingi. Mes išplėšiame kitaip galvojančius vyrus iš bendro konteksto ir jie už tai mums dėkingi, tokie vyrai visada būna mūsų rėmėjais.
- Ar Jūsų sutuoktinis Horstas Pitzenas irgi vienas iš jų?
- Tikrai taip. Labai geras pavyzdys. Galima sakyti, jis yra įsitikinęs feministas. Jam visa tai be galo įdomu.
- O kaip jis sutinkamas vyriškoje aplinkoje?
- Puikiai! Jie juo žavisi. Jie galvoja: „Oho, jis tai sugeba – būti su tikra feministe.“ Horstui visa tai tikrai įdomu, todėl jis dirba ir šioje mūsų įstaigoje – jis tvarko archyvus.
- Taip juk buvo ne visada. Taip pat ir vyrą reikia truputį formuoti. O dar anksčiau man teko nutraukti ryšius su tėvais. Tai buvo tikros kovos. Sunki buvo ir Moterų muziejaus pradžia, nebuvo pinigų. Ilgai patalpos buvo net nešildomos. Tik žingsnis po žingsnio mes pasiekėme tai, ką turime dabar.
- Kas svarbiau – pakeisti mąstymą vyriškose ar moteriškose galvose?
- Be abejo, ir moterų. Daugeliui trūksta drąsos, o kita didelė problema – moterys nepasitiki viena kita. Pavyzdžiui, daug moterų nemėgsta savo viršininkių. Jos galvoja, kad geriau būtų vyras. Taip pat moterys turi visų pirma išsiugdyti kryptingumą: aš noriu būti priekyje, aš noriu formuoti visuomenę.
- Girdėjau, kad tarp muziejaus lankytojų - vyrų žiauriai mažai.
- Nesakyčiau, kad žiauriai. Tiesiog jų apsilankymai kitokie. Jie ateina po vieną ir savaitgaliais, o tuo tarpu moterys dažniau grupėmis atvyksta autobusais darbo dienomis. Apskritai, moterys daugiau lankosi meno, istorijos muziejuose, o vyrai daugiau eina į technikos muziejus.
- O kaipgi atrodo Jūsų draugų ratas - ar jame daugiau vyrų, ar moterų?
- Visgi dėl mano pasišventimo man svarbesnės moterys, tačiau vyrus mes tempiamės kartu!
Tarp popierinių deivių – ir mokinukė Angela Merkel
1948 m. Štutgarte gimusi Marianne Pitzen savo menininkės karjerą pradėjo 1969 m. Tuomet ji surengė pirmąsias savo meno darbų ekspozicijas. 1971 m. įkūrė galeriją „Circulus“, 1974 m. kartu su vyru H. Pitzen ėmė leisti meno žurnalą „Circular“. 1973-74 m. įsitraukė į sukurto moterų judėjimų „Moterys formuoja miestą“ ir „Moteris + Futura“ veiklą. 1981 m. kartu su moterų judėjimu „zart & zackig“ („švelnios ir kandžios“) įkūrė pirmąjį Moterų muziejų Bonoje. Už savo veiklą M. Pitzen yra apdovanota Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu „Už nuopelnus“.
Pasikvietusi į savo ateljė menininkė pristato savo „kūdikius“. Visi jie jai svarbūs. „Čia mano sesuo. Ji liūdna, nes serga,“ - paglosto didžiulę galvą M. Pitzen. Tuoj pat pašoka ir nuskuba prie mokinukų figūrų. „O štai čia mano mažoji Angela Merkel (Vokietijos kanclerė – red. Past.). Jau tada ji buvo labai stropi ir gabi. Nenuostabu, kad tapo tokia svarbia politike“, - apie savo fantazijas juokdamasi pasakoja menininkė.
Su šiomis skulptūromis iš popieriaus M. Pitzen apkeliavo daug galerijų visame pasaulyje.
Užgrobtos patalpos virto tarptautinės asociacijos centru
1981 m. įkurtas pirmasis pasaulyje Moterų muziejus palaipsniui virto moterų teisėmis besirūpinančia institucija. Iš pradžių tai buvo radikaliomis priemonėmis užimtos nenaudojamos universalinės parduotuvės patalpos, kuriose moterys menininkės organizavo savo renginius. Ilgainiui patalpos buvo legalizuotos, moterų muziejaus veikla išsiplėtė, sulaukė pasekėjų užsienyje. Nuo 2012 m. čia veikia ir Tarptautinė moterų muziejų asociacija.
Per daugiau nei 30 veiklos metų Moterų muziejuje Bonoje buvo surengta daugiau nei 500 parodų, čia savo darbus rodė apie 2,5 tūkst. menininkių.
Dabar Moterų muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija apie paties muziejaus ir jį įkūrusio moterų judėjimo istoriją. Taip pat patalpose rengiamos ir kilnojamos parodos. Taip pat rengiami įvairūs simpoziumai, seminarai ir kitokie renginiai, pavyzdžiui, proginiai alternatyvūs kalėdiniai turgeliai.
DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. 2012 m. gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. 2013 m. kovą DELFI į savo komandą priėmė Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.
