Skelbiama, kad mažieji maždaug 10 valandą ryto sėdo į maršrutinį autobusą. Vos penkios minutės – ir jie turėjo atvykti į paplūdimį. Dieną prieš tai darė tą patį. Mama Nancy rytą praleido su drauge, o jos vyras Jimas buvo darbe. Mama vaikams buvo prisakiusi 14 val. grįžti namo pietums.

Sutartu laiku vaikų nesulaukusi namuose, Nancy dar nepuolė į paniką. Pirmoji mintis buvo nekalta – mažieji greičiausiai nespėjo į autobusą. Kai atvažiavo sekantis autobusas, o jame nebuvo jos vaikų, Nancy pradėjo kaip reikiant nerimauti.

Dar šiek tiek palaukusi, moteris kreipėsi į policiją. Kitą dieną paskelbta oficiali Beaumontų vaikų paieška.

Kaip teigia liudininkai, vaikai iš paplūdimio išėjo jau 10 val. 15 min. Apie 11 valandą viena pagyvenusi ponia juos matė žaidžiančius po vandens purkštuvu. Šalia jų buvo dar kai kas – aukštas, šviesiaplaukis vyras mėlynu maudymosi kostiumu. iš pradžių jis esą tiesiog gulėjo ant pilvo, deginosi ir stebėjo žaidžiančius vaikus. Praėjo vos 15 minučių, ir paslaptingasis vyras jau žaidė kartu su mažamečiais.

Likus 15 minučių iki vidurdienio, vaikai kavinėje pirko užkandžių. Pirmasis įtarimų sukėlęs faktas – jų sąskaita buvo tokio dydžio, kiek pinigų vaikai su savimi iš namų tikrai neturėjo. Panašu, kad pinigų jiems kažkas davė.

Paskutinis mažylius matė juos gerai pažinojęs vietos paštininkas. Jis policijos pareigūnams pasakojo vaikus matęs apie 15 val. valandą – jie ėjo vieni, iš paplūdimio pusės. Atrodė laimingi, net stabtelėjo pasisveikinti. Nors policijos pareigūnai paštininko žodžiais ir tiki, liko nuogąstavimų, leidžiančių manyti, kad susitikimas visgi įvyko anksčiau. Kaip ten bebūtų, paštininkas buvo paskutinis, matęs vaikus.

Beaumontų vaikų dingimas sukrėtė visą Australiją ir paskatino vieną iš didžiausio masto dingimo bylų tyrimą šalies istorijoje. Byla neužversta ir po šiai dienai. Už vertingą informaciją siūlomas 1 mln. dolerių atlyginimas.

Nuo tragedijos jau praėjo daugiau nei 50 metų, o policijos pareigūnai vaikų dingimą vis dar įvardija kaip nebaigtą neištirtą bylą. Vis dar yra žmonių, kurie ją tiria. Vidutiniškai kas keturias dienas policijos pareigūnai sulaukia su šiais trimis mažamečiais susijusių skambučių. Deja, jokio postūmio nesulaukiama.

B. Spencer pirmą kartą apie mažuosius Beaumontus parašė prieš 20 metų, tačiau po šiai dienai plaukia su šia istorija susiję elektroniniai laiškai. Praktiškai kiekvienais metais ir vietos žurnalistai atkapsto kažką, kas pasirodo verta sensacingo straipsnio.

Kuo šių trijų mažamečių dingimas toks ypatingas, jog nepamirštamas jau tiek metų? Kodėl, pamačius mažųjų Beaumontų fotografiją, sunku nuo jos nusukti akis?

Žvelgiant į nuo saulės prisimerkusių vaikų nuotrauką, nekyla abejonių, kad juos sieja kraujo ryšys. Tai šeimos, nekaltybės ir laimės fotografija.

Nors per tuos metus pasaulis kaip reikiant pasikeitė, Jane, Anna ir Grantas visiems laikams liko tokie patys.

B. Spencer teigia, kad paslaptis, kodėl taip ilgai ši byla prisimenama ir nebaigiama, yra noras sužinoti, kaip tokiomis sąlygomis – ramaus rajono paplūdimyje, kur visada yra žmonių – rytą tarsi į vandenį dingo trys mažamečiai.

Žvelgiant į vaikų nuotraukas, nori nenori peršasi ir mintys apie tuos, kurių jose nėra – tėvus. Kaip ištverti tokią traumą, kaip pakelti tokį praradimo skausmą? Kaip tiek metų gyventi su nuolat negyjančia žaizda, imančia iš naujo kraujuoti kas kartą užsikabinus už šiaudo?

Po dingimo – Australijoje įvyko lūžis

7-ojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje Australijoje televizija dar nebuvo itin galinga jėga, televizorių namuose turėjo nedaugelis šeimų, tačiau informacija plito. Kaip ten nebūtų, tuo metu Jimas ir Nancy visuomenės akyse buvo du eiliniai australai, kuriems teko protu nesuvokiamas išbandymas, apie juos buvo kalbama visų Australijos namų svetainėse, jų gailėjo ir palaikė visi.

Savaime suprantama, šių trijų vaikų tėvams gyvenimas negrįžtamai skilo į dvi dalis – į gyvenimą iki ir gyvenimą po atžalų dingimo. Antroji dalis neatsiejama nuo klausimų kodėl, kaip ir kam. Simboliška tai, kad vaikai dingo Valstybinę Australijos dieną, kai tuometinis šalies ministras pirmininkas Haroldas Holtas (kuris, beje, po kelerių metų pats be pėdsakų dingo „Portsea Ocean“ paplūdimyje) savo šventinėje kalboje kalbėjo apie Australiją kaip vilties ir saugumo šalį. Jo žodžiais norisi tikėti ir šiandien, tačiau būtina prisiminti, kad saugumas reikalauja nuolatinės stebėsenos, budrumo ir akylumo.

Vicki Barton. Linda Stillwell. Joanne Ratcliffe. Kirste Gordon. Beaumontai nebuvo vieninteliai vaikai, tuo metu Australijoje dingę be pėdsakų, tačiau trijų tos pačios šeimos atžalų prapultis žymi svarbų požiūrio pokytį.

Per interviu „ABC Radio National“ programai prieš 20 metų dvi moterys, kurios vaikystėje gyveno tame pačiame rajone kaip ir Beaumontų šeima, sakė labai aiškiai prisimenančios tą lūžio tašką – iki ir po.

Prieš tragediją jos su kaimynų vaikais be jokios baimės dūkdavo per dienas, prižiūrėjo vieni kitus. Jie gyveno nevaržomai ir laisvai, buvo geriausi draugai, noriai žaidė ir su vaikais iš nepažįstamų šeimų. Vėliau viskas kardinaliai pasikeitė. Tėvai norėjo visada žinoti, kur ir ką veikia jų vaikai. Susidraugauti tapo sunkiau, nes vaikams likdavo mažiau laiko laisvam bendravimui. Tėvai ėmė juos lydėti į mokyklą, pasitikdavo po pamokų.