Apeliuota ir į Bendrijos valstybes, neskubančias Italijai į pagalbą. Tačiau vis garsiau skamba ir kritikų balsai, reikalaujantys nulipti nuo aukštų idealų kalno ir tiesiog pažvelgti realybei į akis.
O ta realybė, anot Vokietijos plėtros ministro Gerdo Mullerio, – tai arti 100 milijonų afrikiečių, klebenančių Europos vartus. Afrikoje kasmet išauga 80-ia milijonų žmonių, ir net jei Europa kasmet priimtų po vieną ar net po 5 milijonus, problemos tuo neišspręstume.
Kol Bendrijos politikai kalba apie dalinimąsi migrantų našta ar migracijos priežasčių šalinimą, Austrijos užsienio reikalų ministras Sebastianas Kurzas reikalauja uždaryti Viduržemio jūros maršrutą (beje, jam pritaria 83 proc. austrų), – taip, kaip jo iniciatyva buvo uždarytas Balkanų kelias.
Panašia kryptimi yra svarstęs ir Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maizieras, tačiau jo planas jūroje išgelbėtus migrantus grąžinti į Afriką žlugo Tunisui, Egiptui ir Marokui nesutikus leisti jų teritorijose steigti stovyklas grąžintiems migrantams įkurdinti.
S. Kurzui tai nėra pagrindas atsitraukti. „Svarbu, kokį signalą siunčiame“, – sako jis. O tas signalas turėtų ne traukti, bet atbaidyti potencialius migrantus. S. Kurzo bendraminčių daugėja.
Antai, Vokietijos krikščionių demokratų (CDU) užsienio reikalų komiteto pirmininkas Roderichas Kiesewetteris nejuokais nepatenkintas Viduržemio jūroje vykdoma Europos Sąjungos operacija „Sophia“. Jos tikslas buvo užkirsti kelią nelegaliam žmonių gabenimui iš Šiaurės Afrikos, o dabar ji veikia nelyginant dulkių siurblys: surenka keletą mylių nuo Libijos krantų kontrabandininkų nuplukdytus pabėgėlius ir gabena juos į Italiją.
Tačiau ką daryti matant guminėje valtyje kaip riešuto kevale susispaudusius afrikiečius? Leisti jiems nuskęsti? Sunkiai įgyvendinamas ir reikalavimas saugoti Viduržemio jūra einančią Bendrijos išorinę sieną su žlugusia Libijos valstybe. Todėl europiečiai dairosi į pietinę Libijos sieną, tikėdamiesi nelegalios migracijos bangą užtvenkti ten.
Europiečiai, neturėkit iliuzijų, afrikiečių nesulaikys jokios užtvaros! - tai žinia, kurią Europos politikams siunčia Etiopijos princas Asfa Wossenas Asserate.
Savo knygoje „Naujas tautų kraustymasis. Kas nori išsaugoti Europą, turi gelbėti Afriką“ migracijos problemą jis nušviečia iš dviejų, europietiškos ir afrikietiškos, perspektyvų. Migracija iš Afrikos nėra laikinas reiškinys, tai – „biblinio masto egzodas“, – rašo Adis Abeboje gimęs, Vokietijoje studijavęs ir iki šiol čia gyvenantis teisininkas bei ekonomistas.
Jo manymu, jokie kariniai patruliai jūroje, jokios užtvaros jaunų žmonių nesulaikys. Nes „palyginus su gyvenimu tėvynėse, prieglobsčio prašytojo gyvenimas Vokietijoje, Švedijoje ar kur kitur jiems – nelyginant rojus.“
Asfa Wosenas vilčių nelinkęs dėti ir į „Maršalo planą Afrikai“. Po Antrojo pasaulinio karo Europos atstatymui skirta suma šiandien atitiktų 120 milijardų dolerių. Tačiau tai Afrikai daugiau pakenktų nei padėtų, nes pinigai tamsiais kanalais nuplauktų į autokratų kišenes ir taip tik įtvirtintų jų valdžią, – perspėja princas Asfa Wosenas. Be to, sudėjus krūvon visas Afrikos plėtrai skirtas sumas, paaiškėtų, kad Maršalo planas jau seniai tapęs realybe.
Afriką žlugdo subsidijuojamas Europos žemės ūkis
Svarstydamas, kaip būtų galima gelbėti Afriką (o tai reiškia – ir Europą), Asfa Wosenas atkreipia dėmesį į „pražūtingą Europos ekonominę politiką“: Europa turėtų liautis „besivystančių šalių sąskaita subsidijuoti savo agrarinę industriją“.
Nes Afrikos rinką užtvindę pigūs europietiški žemės ūkio produktai prie bankroto privedė ne vieną afrikiečių įmonę, parklupdė daugybę žemės ūkio produkcijos gamintojų.
Štai tik vienas pavyzdys iš Ganos: apsilankę vietos turguose, pamatysite bokštus itališkų skardinių su pigia pomidorų tyre. Dėl jų tūkstančiai pomidorų augintojų nebegalėjo parduoti savo produkcijos. Dabar tie patys Ganos žemdirbiai už menką atlygį skina pomidorus Italijoje.
Negaili princas Asfa Wosenas kritikos ir tarptautiniams koncernams. „Jei čia Apple mobilus telefonas parduodamas už 800 eurų, būtina užtikrinti, kad kolatano kasyklose Konge darbininkams būtų mokami padorūs atlyginimai ir laikomasi aplinkosaugos standartų,“ – tai teisingumo ir padorumo klausimas.
Kaip tik dėl tos neteisybės, tiek dabar patiriamos, tiek ir iš kolonijinių laikų įstrigusios, afrikiečiai jaučiasi turį moralinę teisę vykti į Europą: „Mes norim pas europiečius. Nes europiečiai Afriką, o ir Kamerūną, apiplėšė. Visi mūsų turtai yra Europoje. Ir dabar vykstame į ten, kad pasiimtume, ko reikia mūsų pragyvenimui,“ – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ argumentavo pabėgėlis iš Kamerūno Fabrices.
Europiečiai turėtų „paaukoti dalį savo gerovės“, – mano ir Asfa Wossenas: daug aktyviau investuoti į Afrikos ūkį, steigti ten įmones. Tik taip pavyks pagerinti gyvenimo sąlygas vietoje. Priešingu atveju afrikiečiai patrauks į Europą ne dešimtimis tūkstančių, o milijonais.
Kova su vėjo malūnais
Tačiau ekonominės padėties gerėjimas migracijos anaiptol nestabdo, netgi priešingai, skatina ją, – argumentuoja vienas žymiausių migracijos tyrinėtojų, Oksfordo universiteto profesorius Paulas Collieris.
Augančios pajamos įgalina žmones investuoti į emigraciją. O turtingoje valstybėje įsikūrusi diaspora, savo ruožtu, pritraukia naujus migrantus iš savo šalies, – aiškina jis šveicarų dienraščiui „Neue Züriche Zeitung“.
Vokiečių ekonomistas Hansas Stoisseris žino tai iš savo paties patirties, nes ilgiau nei tris dešimtmečius padėjo kurti infrastruktūrą trečiojo pasaulio, taip pat ir Afrikos, šalyse.
Pastaraisiais dešimtmečiais pragyvenimo lygis ten kilo, o drauge augo ir gyventojų mobilumas, – rašo H. Stoisseris politinės kultūros žurnale „Cicero“.
Autorius remiasi ir studijomis, kurios rodo: kai vidutinės metinės pajamos skurdžiose visuomenėse pakyla nuo 500 dolerių iki 2000 ar netgi 8000 dolerių per metus, atitinkamai išauga ir emigracija. Natūralu, kad afrikiečius vilioja europiečių visuomenės, kuriose vidutinis metinis uždarbis – 40.000 dolerių.
Tad tie milijonai afrikiečių, stovinčių prie Europos vartų, H. Stoisseriui anaiptol nėra pabėgėliai, o ekonominiai migrantai. Emigruoti juos verčia ne neviltis, kaip mėgstama kartoti, o kaip tik priešingai, geresnio gyvenimo viltis. Todėl mėginti įveikti migraciją iš Afrikos ekonominės raidos pagalba yra tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais, – konstatuoja ekonominės pagalbos trečiosioms šalims ekspertas.
Autorius mato tik vieną veiksmingą kovos su tokia migracija galimybę: keisti politinio prieglobsčio sistemą, kuri dabar tiesiog skatina tokią migraciją. „Kaltinti reikia ne kontrabandininkus, su kuriais mes kovojam kaip išmanydami. Problema glūdi pačioje sistemoje“, – meta drąsią tezę autorius.
Politinio prieglobsčio sistema nėra tokia jau humaniška
Atvirai abejoti dabartine politinio prieglobsčio sistema drįsta retas politikas, tokia abejonė tuojau įvertinama kaip Europos žmogiškumo idealų išdavystė. Turėdamas tai omeny, sociologas P. Collieris perspėja politikus ir intelektualus: „Privalome išsivaduoti iš tų aukštų moralinių gestų ir įjungti smegenis: vien gera širdimi problemos neišspręsim.“
Ir išties, randasi vis daugiau tokių, kurie drįsta atvirai suabejoti akligatvyje įstrigusia ES pabėgėlių politika.
„ES lieka vienintelė industrinio pasaulio dalis, nekontroliuojanti patekimo į savo teritoriją,“ – rašo dienraščio „Die Welt“ politinis komentatorius Klausas Geigeris.
Nors ir kalbama apie sienų saugojimo prioritetą, tačiau teise į politinį prieglobstį Europa pati surišo sau rankas. Europiniu lygiu politinio prieglobsčio teisė buvo taip sustiprinta, kad darosi beveik neįmanoma pabėgėlių valčių grąžinti į Afriką – mat, kiekvienas migrantas turi teisę į jo pabėgėlio prašymo patikrinimą. Be to, Europoje buvo be galo išplėstas teisę į politinį prieglobstį turinčiųjų ratas.
Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių prieglobsčio pasirašė visos didžiosios demokratijos. Tačiau tik Europoje įtvirtinta politinio prieglobsčio teisės viršenybė prieš valstybių teisę ginti save ir ES sienas. Turint omeny Bendrijos nestabilumą ir Afrikos demografiją – tai tiesiog pražūtinga, – teigia K. Geigeris ir ragina keisti šią nuostatą, grindžiamą nuo tikrovės nutolusiais idealais.
„Tai nėra populiaru, tai laikoma nehumaniška. Bet ar dabartinė padėtis yra humaniška?“ – klausia K. Geigeris. Nes juk atviros sienos tampa pavojumi žmonių gyvybei. Šansų Europoje suvilioti, pabėgėliai lipa į nepatikimas gumines valtis ir tūkstančiais nuskęsta Viduržemio jūroje.
Be to, atviros sienos – be galo brangios. Migracijos tyrinėtojų paskaičiavimu, išlaikyti pabėgėlį Europoje kainuoja 130 kartų brangiau nei aprūpinti jį netoli jo šalies esančiame regione. Tad dabar pagrindinį prizą gauna mobiliausieji, o ne tie, kuriems ta parama labiausiai reikalinga.
Tai argumentacija, primenanti Austrijos užsienio reikalų ministro, pragmatinės politikos šalininko S. Kurzo poziciją. Sveiko pragmatizmo iš politikų tikisi ir buvęs Vokietijos kultūros ministras, politinės filosofijos bei etikos profesorius Julianas Nida-Rümelinas: „Pirmiausia būtina suvokti milžinišką problematikos mastą, kad po to būtų galima imtis protingų sprendimų, o tai yra teisingesnė pasaulinės prekybos, pasaulio socialinė ir vidaus politika, tai – pastangos padėti ten, kur išties reikalinga, užuot įsivaizdavus, kad priimdami pas mus žmones galime esmingai sumažinti pasaulio vargą.“