Dažnai vienintelė informacija, kurią jis gali įrašyti, tebūna „vyras“ arba „moteris“. Jo sąraše 511 žuvusiųjų. 62 metų A. Turvičius, pagrindinės Luhansko lavoninės direktorius, per savo trijų dešimtmečių darbą yra daug ką matęs, tačiau pastarieji mėnesiai buvo šiurpesni net už šachtų nelaimes, prie kurių jis yra pripratęs, rašo „The Guardian“.
Luhansko miestas, turintis 400 tūkst. gyventojų, yra labiausiai nukentėjęs per karinį konfliktą Rytų Ukrainoje. Apsišaukėliškos „Luhansko liaudies respublikos“ sostinė daugiau kaip mėnesį buvo apsupta Ukrainos pajėgų.
Vykstant mūšiams tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos karių bei savanorių batalionų, daugiau kaip pusė miesto gyventojų pabėgo pas giminaičius kituose miestuose ar į pabėgėlių stovyklas Rusijoje. Pasilikę gyventojai paprasčiausiai yra per silpni bėgti arba visiškai neturi pas ką prisiglausti.
A.Turevičius įrašo atsitiktinį numerį ir atveria virtinę fotografijų su pajuodusiais palaikais, kurie vos primena žmogų. Dingusių žmonių giminaičiai gali vartyti šiurpų katalogą ir bandyti atpažinti savo artimuosius.
Jeigu kūnas būna pernelyg sužalotas, kad jį būtų galima atpažinti iš nuotraukos, lavoninė paima DNR mėginius, nors ir neturi galimybių juos išanalizuoti. Kažkada ateityje jie bus nusiųsti į laboratoriją, kuri tai padarys, viliasi A. Turevičius.
Prasidėjus mūšiams, penki iš septynių lavoninės ekspertų išvyko, o šeštasis pakeliui į darbą užvažiavo ant minos ir šiuo metu guli ligoninėje. A. Turevičiui tenka vienam dirbti su palaikų antplūdžiu.
„Galėjau išvykti, bet kas tuomet būtų dirbęs?“ - sako jis, trumpam nutraukdamas interviu. Ką tik atvyko furgonas su 15 irstančių kūnų. Jie žuvo prieš kelias savaites, bet keliai buvo pernelyg pavojingi, kad giminaičiai galėtų juos pervežti. Dabar sąraše bus iš viso 526 žuvusieji. A. Turevičius teigia, kad dauguma jų yra civiliai gyventojai, mirę nuo šrapnelio sužalojimų.
Tarp Ukrainos ir maištininkų pajėgų paskelbus trapias paliaubas, žmonės pagaliau gali atvežti žuvusiuosius. A. Turevičius mano, kad artimiausiomis dienomis laukia dar daugiau darbo.
Kieme po musių spiečiais tvarkingai sukrauta daugiau kaip 50 medinių karstų. Visi jie yra pilni. Retkarčiais pro plyšį tarp karsto ir jo dangčio šmėsteli pageltusio torso dalis ar sukruvinta medžiaga.
Dabar protarpiais jau veikia generatorius, iš dalies atšaldantis palaikus lavoninėje. Didžiąją dalį rugpjūčio elektros apskritai nebuvo.
„Žmonės mano, kad mes esame pripratę prie dvoko, - sako A. Turevičius, kurio darbovietėje taip pat skraido daug musių. – Mes niekada nepriprantame prie kvapo“.
Poapokalipsė
Prieš savaitę Ukrainos ir maištininkų pajėgoms paskelbus paliaubas, ugnis buvo nutraukta pirmą kartą per du mėnesius. Į miestą grįžta tariama ramybė.
Didžiulė lokomotyvų gamykla, uždaryta prasidėjus bombardavimui jos teritorijoje, jau pirmadienį tikėjosi atnaujinti darbą. Pusrūsyje įrengta mokymų patalpa, panaudota kaip slėptuvė daugiau nei šimtui žmonių, dabar apytuštė – čia trečiadienį glaudėsi vos penki žmonės, likusieji grįžo namo, galiausiai nutilus sprogimams.
Tačiau pabaiga dar toli. Luhanske tvyro poapokaliptinės nuotaikos. Žmonės neryžtingai išlenda iš savo slėptuvių į šviesą, tūkstančiai namus palikusių žmonių grįžta namo autobusais, nešini sunkiais nešuliais su savo asmenine manta.
Gatvėse automobilių – vos vienas kitas, nes benzino trūksta, todėl tūkstančiai miesto gyventojų sėda ant dviračio arba didelius atstumus bando įveikti pėsčiomis.
Daugiau nei mėnesį mieste nėra vandens ar elektros. Beveik visos kavinės ir restoranai uždaryti jau kelios savaitės. Prie lauko prekyviečių vinguriuoja ilgos eilės prie duonos - tokio reginio nebuvo matyti ištisus du dešimtmečius.
Žmonės ima vandenį iš šulinių; sankryžose nuo elektros generatorių, prie kurių pajungta raizgalynė laidų, galima įkrauti mobiliuosius telefonus. Tiesą sakant, kad galėtų prisiskambinti mobiliuoju, žmonės priversti ieškoti vienos iš nedaugelio nuošalių vietovių miesto pakraščiuose, kur yra ryšys.
Čia susirenka dešimtys žmonių ir mosikuoja ore savo telefonais, tarsi atlikdami kažin kokį keistą ritualą, tikėdamiesi pagauti signalą ir galiausiai susiekti su savo giminaičiais, kurie nerimauja dėl jų gyvybės.
Jubileinoje priemiestyje 90 gyvenamųjų daugiabučių namų per pastaruosius mėnesius mažiau ar daugiau nukentėjo, šešiolika iš jų kone visiškai sugriauti. Neaišku, kas sumokės už tą milžinišką rekonstrukciją, kurios prireiks.
Miesto gyventojai tikrai to neįstengia, vietos separatistų „vyriausybė“ pagalbos nė nesiūlo, o Kijevas šios teritorijos nesukontroliuoja. Didžiausias savo viltis gyventojai deda į savanorių grupę, kuri naudoja įrengimus iš vietos anglies kasyklos.
„Ukrainos kariuomenės tikslas buvo sunaikinti viską, iki tokio lygio, kad žmonės klauptųsi ant kelių ir maldautų, kad jiems būtų leista sugrįžti į fašistinę Ukrainos valstybę, - įsitikinęs 47-erių metų Viačeslavas Pleskachas, žmogaus teisių aktyvistas, kuris dabar siūlosi padėti tiems, kurių namai buvo apgadinti Jubileinoje priemiestyje. – Čia nebuvo jokio karinio pasipriešinimo. Jie dieną naktį šaudė į taikius, labiausiai pažeidžiamus žmones“.
Tuo tarpu kiti pastebi, kad separatistai dažnai savo bazes kūrė gyvenamuosiuose rajonuose; apšaudę ukrainiečių padalinius iš miesto pakraštyje esančių pozicijų, jie skubiai pasišalindavo. Kai kariuomenė smogdavo atsakomąjį smūgį, separatistų jau nebūdavo nė ženklo ir nuo atakos nukentėdavo civilių gyventojų namai.
Viktoras, kuris išsiuntė savo žmoną į Kijevą, o pats liko savo bute Luhansko centre, kuriam įsigyti atidavė daug metų sunkaus darbo, pabrėžtinai kartoja, kad separatistai iš tikrųjų apšaudydavo gyvenamuosius rajonus.
„Kartą nugriaudėjo sprogimas visiškai arti, ugnis paleista čia pat, mieste, vadinasi, iš separatistų stovyklos“, - sako Viktoras glausdamasis žvakių apšviestame butelyje, kurios jis negali ryžtis palikti.
Šiame pykčio, gandų ir dezinformacijos katile, suprasti, kas ir kada šovė, yra nepaprastai keblu. Bet, regis nekyla abejonių, kad abi pusės yra atsakingos už civilių gyventojų žūtį, o šaudydami gyvenamuosiuose rajonuose, Ukrainos kariniai padaliniai tik apsunkino galimą reintegracijos procesą, nes pyktis rajone auga ir stiprėja.
Bolšaja Verhunkos priemiestyje sugriovimai ypač dideli. Po mūšio rugpjūčio pradžioje Ukrainos nacionalinė gvardija užėmė pozicijas vienoje priemiesčio pusėje; maištininkai įsikūrė kitoje.
Kiekviena pusė negailestingai viena kitą atakavo, tiesiog virš gyventojų galvų. Beveik kiekvienas namas pagrindinėje priemiesčio gatvėje buvo sugriautas.
Namas, kurį savo rankomis 1975-1981 metais pastatė 65-erių metų Nikolajus Zapasnij, stovi be kelių sienų, didžioji stogo dalis nunešta, visi langai išdužę. Namo vidus, kruopščiai išdekoruotas su neįprasta vietos gyventojams prabanga, sudarkytas šrapnelio; sienos išvarpytos lyg šveicariškas sūris.
„Aš visada svajojau apie kartūnu apmuštas sofas. Tik pažvelkite, kokios jos buvo ir kokios dabar, - sako jo žmona sunkiai tramdydama ašaras. – Mes dar net negrąžinome paskolos“.
Nikolajaus mylimas automobilis, žydroji „Volga 21“, tris dešimtmečius išlaikytas lyg naujutėlis, dabar virtęs grubaus metalo krūva; net jo dviratis sugadintas nepataisomai. Du mėnesius jiedu su žmona glaudėsi drėgname ir šaltame rūsyje, kol namas virš jų galvos buvo iš lėto paverčiamas dulkėmis.
„Šaudė abi pusės, dieną naktį. Nė vienas žmogus nei iš vienos stovyklos neatėjo paklausti mūsų, kas čia gyvena. Jie čia nebūtų radę banditų, tik senukų porą.“
Zapasnijo žmona kūkčioja nesustodama, o vyras tyli, įsmeigęs žvilgsnį kažkur į tolį, - jis niekaip negali apsiprasti su mintimi, kad visas jo gyvenimo darbas subyrėjo į šipulius.
„Mums nesvarbu, kokioje šalyje gyvename. Mes tik norim, kad jie liautųsi mus žudę“, - sako 58-erių metų kaimynė Liubovė Železniak, našlė. Jos namas palyginti daug nenukentėjo, tik sienos išvarpytos kulkų, visi langai išdužę per sprogimus.
Pensijų priemiesčio gyventojai nebegauna jau ne vieną mėnesį; ji neturi pinigų maistui, o ką jau kalbėti apie remonto darbus.
Kiek toliau šioje gatvėje gyveno Vitalijus ir Marina Juško, trisdešimtmečiai brolis ir sesuo; jiedu slėpėsi savo rūsyje, kai per bombardavimus rugpjūtį jų namas virto tiesioginiu taikiniu. Nuolaužos užblokavo įėjimą į rūsį, liepsnos apsiautė namo likučius. Negalėdami ištrūkti, brolis ir sesuo sudegė gyvi.
Dėl nepaliaujamai siautėjančios liepsnos buvo neįmanoma išnešti kūnų, todėl kaimynai palaidojo sudegusius Vitalijaus ir Marinos palaikus negiliame kapelyje už jų namo užveistame sode. Apie jų žūtį niekas neinformavo miesto valdžios, nes nebuvo įmanoma su jais susiekti, todėl galima drąsiai teigti, kad tikras žuvusiųjų skaičius yra didesnis nei tas, kurį skelbia miesto lavoninė.
Po savaitę trukusio mūšio Nacionalinė gvardija pasitraukė iš rajono; pasak Kijevo, šį masinį pasitraukimą paskatino tai, kad separatistai sulaukė iš Rusijos svaraus karinio pastiprinimo. Įrodymai apie atsitraukimą akivaizdūs: keliuose, vedančiuose iš Luhansko, vienas paskui kitą stovi sudegę kariuomenės šarvuočiai ir tankai.
Lutuhinos gatvėje artilerijos ugnis ir nevaldomos „Grad“ raketos pelenais pavertė daugiau nei 20 automobilių, jų pajuodusių likučių krūvoje dabar knaisiojasi vaikai, rinkdami dar tinkamus gabalus metalo laužui.
Mūsų širdis drasko neviltis
Niekas Luhanske nežino, kas jų laukia ateityje. Daugelis šio miesto gyventojų nenori kalbėtis apie politiką. Niekas nežino, ar po šešių mėnesių jie bus Ukrainos ar atskilusios valstybės dalimi, ko gero, nebus išvengta abipusiškų kaltinimų dėl neteisingų veiksmų ir vienos pusės palaikymo. Tuo tarpu dabar žmonės mėgina, kiek įmanydami, apsimesti, kad viskas gerai.
„Tėvai mato, kad mokyklos atnaujina darbą, ir jiems susidaro įspūdis, kad viskas grįžta į įprastas vėžes; taip jiems lengviau, - sako Valentina Kijaško, už švietimą atsakinga miesto administracijos pareigūnė, įspūdingos išvaizdos, kiek šokiruojančiais šviesiai dažytais plaukais, bet malonaus ir kartu ryžtingo būdo moteris. – Aš elgiuosi, tarsi viskas būtų po senovei, nes žmonės mane pažįsta ir jie nori matyti, kad viskas yra gerai. Bet viduje, žinoma sunku. Kiekvienas iš mūsų nuolat jaučiasi sukaustytas nerimo.“
Ji pati miega vonioje ant grindų arba savo buto priemenėje; kaip ir jos 86-erių metų motina. Keletą kartų sviediniai smigo tiesiog jos daugiabučio namo kieme.
Iš daugiau nei 60 Luhansko mokyklų tik šešios vėl atvėrė duris. Kai kurios mokyklos smarkiai apgriautos, kitose – tiesiog nėra vaikų, nes jie visi evakuoti.
Visi mokytojai, kurių buvo prašyta prisistatyti naujaisiais mokslo metais, taip ir padarė, nors nė vienas iš jų jau tris mėnesius negauna atlyginimo.
Metiniame dainų, šokių ir dailės konkurse, kuriame paprastai dalyvauja įvairios miesto mokyklos, susirinko vos ketvirtadalis dalyvių, lyginant su analogišku konkursu prieš metus, bet visi ryžtingai nusiteikę pademonstruoti savo sugebėjimus, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Šokių ansamblis pasipuošęs žydromis suderintomis uniformomis; maža mergaitė, dailiai sušukuota, papuošta kaspinėliais, narsiai griežia smuiku sonatą.
Šventinę nuotaiką nutraukia eilėraštis, kurį sukūrė ir padeklamavo mokyklos direktorės suaugęs sūnus, - apie širdgėlą ir kankinantį skausmą išgirdus 40 raketų salvę iš sistemos „Grad“.
„Mūsų širdis drasko neviltis... nėra žemės, nėra dangaus... Grad! Grad! Grad!“.
Šokiruoti vaikai nustėrsta, o dauguma mokytojų bando užgniaužti ašaras.
Luhanske emocijas sunku nuslėpti. Mokytoja, paklausta, ar regionas turėtų likti Ukrainos dalimi ar atsiskirti, ūmai pradeda kūkčioti; kitas mokytojas negali ramiai pasakoti apie vieną savo mokinių, kuris su tėvais šeimos automobiliu užvažiavo ant minos. Jo motina mirė akimirksniu; moksleivio kojos buvo nutrauktos per sprogimą ir jis vėliau mirė ligoninėje.
Apaugusiame neprižiūrėtame lauke greta lavoninės iškilę švieži juodos žemės kauburėliai, stūkso dešimtys paprastų medinių kryžių su fanerinėmis lentelėmis; juodu žymekliu skubomis iškeverzotos pavardės ir gimimo datos. Po žolę išmėtytos duobkasių pirštinės ir kaukės.
Čia palaidoti vyrai, moterys, pensininkai, vaikai.
Nemažai lentelių su užrašu „Nežinomas“ ir skaičiumi; galbūt vieną dieną giminaičiai atpažins palaikus iš A. Turevičiaus sąrašo ir suderins su ant kapo užrašytu skaičiumi. Didžiulis, atviras griovys iš dalies užpildytas karstais; dešimtys jų išguldyti vienoje tvarkingoje eilėje. Čia dar yra daug vietos, apibendrina „The Guardian“.