Ir vis pakartotinai klausta: kodėl jokia kita Europos Sąjungos šalis taip aštriai nesmerkė Aliaksandro Lukašenkos režimo, kaip 2,8 milijonų gyventojų teturinti Lietuva?
Dienraščio „Die Welt“ korespondentas Rusijai, sociologas Pavelas Lokshinas pabrėžė, jog lietuviai kaip niekas kitas supranta baltarusius ir netgi ragino: „Berlynas ir Briuselis turėtų geriau įsiklausyti į tai, ką sako lietuviai“.
Neslėpdamas simpatijų Lietuvos laikysenai Baltarusijos klausimu, vis dėlto pašmaikštavo, jog „maža Lietuva boksuojasi ne savo svorio kategorijoje“.
Vokietija pagal „svorio kategoriją“ galėtų drąsiai „kopti į ringą“, tačiau jai, kaip matyti, priimtinesnis moralios vertintojos, raginančios ieškoti dialogo, vaidmuo.
„Vokietijoje kol kas neskubama kelti politinių reikalavimų ir norų. Vietoj to visų akys nukreiptos į Maskvą“, – praėjusios savaitės pradžioje pastebėjo portalas „Deutsche Welle“.
Vokietijos politikai Baltarusijos protestuotojams linki ištvermės
Tiesa, solidarumo pareiškimų netrūksta. „Šios daug kentėjusios, išdidžios šalies gyventojai nusipelno mūsų solidarumo ir paramos“, – vaizdo žinutėje Baltarusijos gyventojams sakė Vokietijos federalinis prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris (SPD).
Jis tiesiogiai kreipėsi ir į prezidentą A. Lukašenką, ragindamas jį „eiti ne smurto, o dialogo keliu“.
Europos Sąjunga darys spaudimą, kad Baltarusijoje „nebūtų naudojama prievarta ir būtų paisoma demonstrantų teisių“, – vizito Ukrainoje metu žadėjo Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas (SPD) .
O Bundestago užsienio reikalų komisijos pirmininkas, vienas iš CDU kandidatų į šalies kanclerius Norbertas Röttgenas linkėjo protestuojantiems baltarusiams neprarasti ištvermės. Pasak jo, svarbu, kad Europos Sąjunga signalizuotų jiems moralinį palaikymą.
Be to, N. Röttgenas ryžtingai pasisako už sankcijų politinei Baltarusijos vadovybei įvedimą.
Kitas krikščionių demokratų užsienio reikalų politikas, Roderichas Kiesewetteris, pabrėžė, kaip svarbu šioje kritinėje situacijoje elgtis itin atsargiai ir rasti „kooperacijos su Rusija kelią“, – taip, kad ne tik ES, bet ir Rusija laikytųsi Paryžiaus chartijos reikalavimo nesikišti į kitos šalies vidaus reikalus. Tokia, pasak šio vokiečių užsienio politiko, esanti Ukrainos įvykių pamoka.
Vokiečių solidarumas į gatves neišsiliejo
Tačiau politikų santūrumas nepadėjo, – Maskva vis viena apkaltino Vakarus kišimusi. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pereitą savaitę miglotai kalbėjo apie „kovą dėl postsovietinės erdvės“ ir teigė, esą, Vakarai bando baltarusiams primesti svetimą, Vakarams „naudingą“ sistemą.
Tačiau tai – absurdiškas priekaištas, kadangi „esminis tiek ES, tiek ir JAV reikalavimas kaip tik ir yra: patys baltarusiai turi laisvai nuspręsti, kokia bus jų ateitis“, – komentavo šveicarų istorikas ir politologas Andreasas Rüeschas dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“.
Labai jau santūriai į baltarusių laisvės pastangas ir brutalų susidorojimą su taikiais demonstrantais reagavo ir vokiečių pilietinė visuomenė. Nebuvo jokios į gatves plačiai išsiliejusios solidarumo bangos, kaip kad po juodaodžio George'o Floydo nužudymo JAV, niekas masinėse eitynėse neskandavo palaikymo šūkių baimę įveikusiems baltarusiams, nenešė Minske policijos nušauto Aleksandro Taraikovskio portretų.
„Kaip gaila, kad Vokietijoje nėra jokių protestų, jokių demonstracijų, paremiančių Baltarusiją, o juk ten demonstruojantiems tai būtų buvę labai svarbu“, – sakė „Deutschlandfunk“ klausytoja, paskambinusi į radijo diskusijų laidą „Kontrovers“, šį pirmadienį skirtą protestams Baltarusijoje.
„Sukilimas Baltarusijoje. Ar ES reakcija nėra pernelyg vangi?“ – skelbė laidos pavadinimas.
Vokietijai, o ir ES priekaištaujama, kad jos nenuoširdžiai remia protestuotojus, nepakankamai reaguoja į įvykius. Ar dabartinė ES reakcija nėra vien simbolinė politika?
Daugelis į laidą skambinusiųjų pasisakė prieš bet kokį Vokietijos, o ir visos Europos Sąjungos kišimąsi. Esą, tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, yra pačių baltarusių reikalas, tad jie tegu ir sprendžia.
Tauta galėtų spręsti pati, jei turėtų tam galimybę
Būta ir tokių, kurie net sankcijas prieš Baltarusijos politikus įvertino kaip neleistiną kišimąsi. Panašiai kaip ir laidos svečias, Bundestago narys nuo partijos „Die Linke“ (Kairė) Andrejas Hunko, savo argumentacijoje dažnai priartėdavęs prie Maskvos pozicijų.
Europos Liaudies partijos prezidiumo narys, krikščionis demokratas Elmaras Brokas gyrė dabartinę Europos Sąjungos laikyseną kaip pamatuotą ir pabrėžė: „ES nesikiša į kitų šalių vidaus reikalus.“
Bet juk ši nesikišimo sąvoka yra atėjusi iš šaltojo karo laikų, iš sovietinės erdvės, kur ir buvo vartojama, – priminė žalioji politikė Marieluise Beck, aktyviai bendradarbiaujanti su demokratine opozicija Rytų Europoje.
Ją aiškiai skaudina laisvėje gyvenančių vokiečių abejingumas baltarusių kovai. „Taip, tauta pati spręstų, jei turėtų tam galimybę. Bet su kulkosvadžiu pozuojantis diktatorius rodo, jog yra pasirengęs prieš savo gyventojus siųsti karines pajėgas. Jau esama nušautų, tūkstančiai – kalėjime, šimtai žmonių dingę – galbūt jų nebėra gyvųjų tarpe“, – aiškino M. Beck.
Einantieji demonstruoti, pasak jos, nežino, ar patys neatidurs kankinimo rūsiuose.
Ateityje gali tekti muštis į krūtinę: palikome baltarusius vienus
Naivu raginti A. Lukašenką užmegzti su opozicija dialogą, kai opozicijos vadovai įkalinti. Naivu kalbėti apie nesikišimo iš užsienio politiką, kai Maskva kuo aktyviausiai kišasi, – sakė Rytų Europos žinovė.
„Raktas yra Kremliuje, – kelis kartus pabrėžė M. Bec. – Tik jei Maskva bus pasirengusi leisti minimumą demokratijos ir leisti minimaliai atsitolinti nuo to smurtaujančio prezidento, tik tuomet turėsim realią galimybę. Jei Maskva ir toliau kišis hibridinio karo priemonėmis, kaip tai daro dabar, kaip darė Ukrainoje ir Kryme, tuomet tenka baimintis, kad žmones apleis jėgos, – nes smurtas bus per didelis, nes mes juos vienus palikome. O tada kalbėsime (kaip apie Vengriją 1956-aisiais, Prahą 1968-aisiais), kad tuos žmones palikome vienus. Jie šaukiasi ES pagalbos, nes jie žino, kad vieni jie veikiausiai neįstengs.“
Tad tikras Europos Sąjungos solidarumas, pasak M. Beck, būtų V. Putinui pasakyti: „Jei tu kišiesi, tai gausi pajusti skaudžias pasekmes“.
Didžiausia problema yra tai, „kad ES ir JAV, kurios drauge vadinosi Vakarai ir kurios galėjo panaudoti ekonominę galią, kurios galėjo imtis ryžtingų veiksmų ir pasakyti Rusijai: tau nėra viskas leista, – paskutiniais metais suskilo. Kremlius tai žino, ir tas ES silpnumas be galo labai apsunkina galimybę paremti Baltarusiją bei jos žmones taip, kaip privalėtume.“
„V. Putinas tą Europos Sąjungos silpnumą mato. Ir dabar už šį Europos Sąjungos silpnumą teks užmokėti žmonėms Baltarusijoje“, – rezignuodama apibendrino politikė.
Vokietija suvokia: savo rankose ji neturi sverto
„O ir pačios Vokietijos vaidmuo ne visada buvo teigiamas, – neužmiršo pridurti M. Beck. – Nord Stream 2, bendros sutartys su Rusija, yra kaip tik tai, kas leidžia Rusijai skaldyti Europos Sąjungą.“
Panašia kryptimi svarsto ir dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ komentatorius Stefanas Korneliusas, pastebėjęs, jog „Vokietija neturi sverto, kuriuo galėtų Rusijos prezidentą priversti pajusti savo sprendimų kainą“.
„Svarbiausias Vokietijos argumentas yra ekonomika ir investicijos, Rusijos atveju – pirmiausia energetikos srityje. Tačiau, kaip paprastai, pasverti argumentus yra sudėtinga: atsisakius Nord Stream, irgi būtų prarastas užstatas; kas priima pernelyg radikalius sprendimus, tas užkerta kelią mažų sprendimų tikimybei“, – pasiteisinimo ieško S. Korneliusas.
V. Putinas žino – A. Merkel nerizikuos
Į dabar susiklosčiusius Vokietijos ir Rusijos santykius S. Korneliusas pažvelgti netikėtu psichologiniu kampu, atkreipdamas dėmesį į socialistinėje Vokietijoje susiformavusią Angelos Merkel psichologiją.
Susidūrusi su saugumo struktūromis, ji išmoko vieną svarbiausių pamokų: „prikąsti liežuvį“, – teigia „Süddeutsche Zeitung“ autorius.
O štai iš saugumo struktūrų atėjęs V. Putinas ir toliau naudoja KGB metodus, tik moderniomis formomis.
Tad „šiomis dienomis stebint vokiečių Rusijos politiką, sunku atsikratyti įspūdžio, kad Merkel ir Putinas žaidžia vienas su kitu seną žaidimą“.
Be to, Berlynui nori nenori tenka susitaikyti su tuo, kad sprendimas eskaluoti visada yra V. Putino rankose. Jis yra pasirengęs laužyti taisykles ir naudoti jėgą. Jis sprendžia, kur prasidės nauja problema ir kaip ji bus išspręsta. Norint nutraukti šį ciklą, reikia ryžtis rizikai. Tačiau A. Merkel rizikos nemėgsta.