Be to, tą pačią savaitę šalyje siautėjo gaisrai, kurių gesinimą užtikrino užsienio pagalba, savanoriai ir stebuklingai prasidėjęs lietus. Valstybės turimi privačiai padovanoti sraigtasparniai nepakilo nuo žemės, nes nebuvo skirta lėšų jų priežiūrai. Iškart po to paskelbti mokesčiai, veikiantys visą visuomenę, perpildė kantrybės taurę. Vyriausybė „Whatsapp“ mokestį panaikino tą patį vakarą, bet žmonės gatvių nepaliko.
Demonstracijų vyko ir prieš tai, bet šįkart jos apėmė itin plačią geografiją, skirtingas socialines klases ir bendruomenes. Minioje nesimatė partijų simbolikos, kaip dažnai būdavo, visur vien Libano vėliavos. Gatvėse šeimos su vaikais, dėstytojai, studentai, įžymybės, bedarbiai, visi pasipiktinę šalies situacija.
Pirmas dvi dienas be taikių demonstracijų buvo vandalizmo, spontaniško laužų kūrimo viduryje miesto gatvių, bet nuo trečios dienos jos tapo panašesnės į festivalį – muzika, šokiai, šūkiai.
Atsirado gatvės prekeivių, siūlančių maisto, gėrimų, šalies atributikos. Kokią savaitę žmonės atrodė apimti euforijos dėl vienybės ir pokyčių vilties. Reikalaujama vyriausybės pasitraukimo, konfesinės sistemos panaikinimo, matosi ir kitokių visą apimančių šūkių – nuo moterų teisių iki kanapių legalizavimo.
Spalio 18 (antrą demonstracijų dieną) ministras pirmininkas skyrė sau ir kolegoms 72 valandas sugalvoti sprendimui. Pirmadienį paskelbtos reformos: 50% sumažinti valdininkų atlyginimus, gražinti išvogtas lėšas ir kt. – žmonės nepatikėjo.
Prasidėjus demonstracijoms buvo uždaryti bankų padaliniai, neveikė universitetai ir mokyklos. Informuojama, kad švietimo įstaigos turėtų atverti duris spalio 31 d., bankai nedirbs iki penktadienio.
Blokuojami keliai
Kai pirmą protestų dieną demonstrantai apsupo švietimo ministro automobilį, išlipęs iš mašinos asmens sargybinis ėmė šaudyti į orą, kol nesibaigė kulkos ir gavo smūgių nuo moters, tapusios vienu iš judėjimo simbolių. Moterys dažnai protesto priešaky: blokuoja kelius, gyva grandine skiria demonstrantus nuo riaušių policijos ir kitaip laužo stereotipus.
Rytais savanoriai ateina į Beiruto centrą rinkti ir rankomis rūšiuoti šiukšles. Šalyje, kur vis dar ne iki galo išspręsta šiukšlių krizė, ši iniciatyva įgauna papildomą reikšmę.
Prieš tai absurdiškai prabangus ir tuščias centras, prisipildė žmonių, grafičių, žmonės „atsiėmė“ ir nuo pilietinio karo apleistus pastatus. Centro teritorijoje vyksta akademinės diskusijos, filmų peržiūros, vakarėliai.
Teisininkai teikia nemokamas paslaugas protestuose sulaikytiems arba dėl jų praradusiems darbą žmonėms.
Kandūs demonstrantų šūkiai
Dažnai girdimas iš arabų pavasario kilęs „Žmonės nori nuversti režimą“, bet populiariausias bent pirmą savaitę atrodė užsienio reikalų ministrą Gebraną Bassilį riebiai pašiepiantis šūkis. Tiksliai jį išversti sunku, bet bendrai keikiamas jis, kartu su savo motina.
Kontroversišku tapo šūkis „Visi reiškia visi“ (tai yra visi varykite iš valdžios). Kontroversiškumas kyla dėl kai kurių abejonių, kas patenka į „visus“. Iki šiol niekas nedrįsdavo atvirai kritikuoti „Hezbollah“. Dabar yra viešai juos peikiančių per TV reportažus žmonių. Visgi šiuo klausimu vienybė ne tokia stipri.
Prezidentas pirmą kartą kreipėsi į tautą tik praėjus savaitei nuo demonstracijų pradžios. Jo kalba, kaip ir ministro pirmininko, neturėjo didelio poveikio. „Hezbollah“ lyderis Nasrallahas per tą laiką į tautą kreipėsi du kartus. Pirmas kreipimasis daugelį nuvylė. Net ir nesantys jo rėmėjais analitikai pripažįsta jo politinius gabumus, bet kritikavo kalbą dėl požiūrio į demonstrantus. Trumpai tariant, Nasrallaho palaiko vyriausybę ir sako: „Protestuokit, aš jus palaikau, bet jūs nepasieksit visų savo tikslų, o jei mes išeisim į gatves, pasieksim viską.“ Po to prie skanduotės „Visi reiškia visi“, kai kurie pridėjo: „Visi reiškia visi ir Nasrallahas vienas iš jų“, kas sukėlė pradžioje lengvai išsisprendusių susidūrimų.
Prieš antrą Nasrallaho kreipimąsi, praėjus savaitei nuo protestų pradžios, jo rėmėjai pasirodė demonstracijoje su šūkiu: „Visi reiškia visi, bet Nasrallah geresnis už juos.“ Pasirodė pranešimai apie taikių demonstrantų puldinėjimus, taip pat ir žurnalistų.
Antras kreipimasis sukėlė daugiau baimės nei žmonės, daužantys prabangių parduotuvių langus. Nasrallahas – iškalbingas lyderis, puikiai mokantis manipuliuoti žmonių jausmais panaudojo visus jautrius taškus, kad sudrumstų vienybę: iš pradžių spontaniški protestai dabar politizuoti, remiami taip pat korumpuotų politikų (jis juos įvardino), kiti rėmėjai – užsienio ambasados, kelis kartus numetamos užuominos apie pilietinį karą. Paskutinis aspektas itin klastingas, kai kurie tai, kas vyksta dabar, vadina tikrąja pilietinio karo pabaiga, kadangi jam pasibaigus 1990 metais nebuvo rasta konsensuso tarp bendruomenių, visi karo nusikaltėliai išteisinti, dauguma partijų sudarytos iš prieš tai kovojusių grupuočių. Dabar – proga susivienyti ir išspręsti nuslopintus klausimus, jei vietoj to grįš karo baimė, ryžtas gali dingti. Jis kalbėjo ir apie šeimas, kurios negali maitinti vaikų dėl blokuojamų kelių. Būtent blokuojami keliai užtikrina demonstracijų veiksmingumą. Tai dažnai daroma studentų, viduriniosios klasės atstovų, kas suteikia galimybę streikuoti darbininkams, bet piktina nenorinčius dalyvauti. Nasrallaho kalba sukūrė slogią nuotaiką, gražino į realybę. Tiesa, jis liepė savo rėmėjams palikti protestus. Prieš kalbą puldinėję žmones vyrai išsiskirstė. Visgi, „Hezbollah“ palaiko ne tik neramumus keliantys veikėjai, jis laikomas tam tikra tėviška figūra, todėl jo kreipimasis turėjo platų poveikį.
Vis dėlto žmonės toliau rinkosi į gatves ir blokavo kelius, tik euforijos jausmas nuslūgo. Kai kurie abejoja vienybės tikrumu, tolimesniais veiksmais, į protestą iš tikrųjų greičiausiai įsitraukusios ir politinės jėgos. Visuomenė, panašu, vėl pasiskirstė – vieni nenori pasiduoti, kiti bijo grynųjų trūkumo dėl uždarytų bankų, nerimauja dėl uždarytų kelių ir galimybės nusigauti į darbą, kai ką įtikino ir užuominos apie karą.
Spalio 29 dieną „Hezbollah“ ir „Amal“ (šiitų partija, „Hezbollah“ politinė partnerė) palaikantys vyrai su lazdomis ir kastetais vėl pasirodė centre, puldinėjo žmonės, laužė ir padeginėjo palapines centrinėje aikštėje. Jų skaičius buvo didesnis, nei tuo metu aikštėje buvusių taikių protestuotojų ir riaušių policijos, kuri galiausiai neramumas numalšinti panaudojo ašarines dujas.
Visa tai įvyko prieš pat ministro pirmininko Saado Hariri kreipimąsi į žmones. Šįkart jis paskelbė apie savo atsistatydinimą. Žmonės grįžo atstatyti palapinių miestelio, centrą užplūdo džiūgaujanti minia, nors Haririo atsistatydinimas daugeliui tik pirmas žingsnis. Siekiama išankstinių rinkimų ir konfesinės sistemos, kuria vadovaujantis valdžia skirstoma pagal religines linijas, panaikinimo.
Kas toliau neaišku, parlamentui vadovauja „Amal“ partijos pirmininkas ir prezidento žentas, kuris dar nė karto nesikreipė į žmones. Turėtų būti paskirta laikina vyriausybė, bet kas ją paskelbs ir iš ko – neaišku.
Trečiadienio rytą armija jėga atidarė vieną iš greitkelių, žiniasklaidos atstovams dokumentuoti šio įvykio neleista. Socialinėse medijose kalbama apie naujos strategijos poreikį – protestų perkėlimą nuo kelių į aikštes, prie strateginių pastatų. Visgi konsensuso šiuo klausimu nėra, nes būtent kelių blokavimas turi daugiausia įtakos, o tai kas pasiekta iki šiol gali būti savo naudai panaudota likusių politinių jėgų.