aA
1945 metų sausio 27 dieną sovietų kariai išlaisvino Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą. 2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja tą dieną paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Skaičiuojama, kad Osvencimo dujų kamerose žuvo daugiau nei milijonas žmonių, dauguma jų – žydai. Iš viso nacistinė Vokietija, jos sąjungininkai ir kolaborantai sunaikino per šešis milijonus žydų tautybės žmonių.
Kremlius agresyviai bruka savo istorijos versijas, o kas iš tiesų vyko Sovietų Sąjungoje?
© Фото: Наталья Фролова

Pastaruoju metu bendradarbiavimo su Trečiuoju Reichu temą Kremlius vis dažniau naudoja propagandiniais tikslais. Tiek Rusijos valdžia, tiek jos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės tikslingai bruka lietuvių, latvių ir estų – kaip aršiausių Sovietų Sąjungos antisemitų – įvaizdį. Tik kažkodėl apie antisemitizmą valstybiniu mastu toje pačioje Sovietų Sąjungoje nutylima, rašo ru.delfi.lt.

Nors plačiausiai nuskambėjusios Sovietų Sąjungos antisemitinės kampanijos – kova su tariamu kosmopolitizmu, „Gydytojų byla“ ir Žydų antifašistinio komiteto sunaikinimas – puikiai žinomos, represijų prieš žydus Rusijoje tema iki šiol analizuojama labai nedrąsiai. Vienas iš pirmųjų bandymų priminti apie šį skausmingą istorijos etapą – Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ surengta paroda „Blombergo smuikas“, 2019 metais atidaryta Maskvoje.

Nedidelėje, bet dokumentų pilnoje ekspozicijos salėje pirmiausia į akis krinta pats parodos pavadinimą pasufleravęs smuikas. Benjaminas Blombergas – gerai žinomas sionistas, muzikantas, dailininkas, rašytojas. Jis – daugiametis gulago kalinys.

„Blombergas sėdėjo tai viename izoliatoriuje, tai kitame. Štai atvirutė, jo siųsta iš Turkestano, kur jį išsiuntė. O čia – atsakymas iš Izraelio, cenzūra juodai uždažė kai kurias eilutes“, – vertingus eksponatus iš „Memorial“ archyvo demonstruoja parodos kuratorius ir projekto vadovas Borisas Belenkinas.

„Tremtyje B. Blombergas dirbo kino teatre, rašė mokslinius straipsnius apie medvilnės auginimą, grožinius apsakymus ir romansus pagal Puškino eiles. Štai čia – jo autoportretas Kolymoje ir aplikacija iš kiaušinio lukštų. Jis juokais savo kūrybą vadino „išvalgytų kiaušinių menu“, – toliau pasakoja kuratorius. Ekspozicijoje galima pamatyti ir B. Blombergui jo sūnaus rašytų laiškų. Tik kai jis atvyko į Kolymą, tėvas jau buvo sušaudytas dėl sionistinių įsitikinimų. Tai buvo 1942 metų ruduo.

Laimingas trumpas laisvės laikotarpis

Keli mėnesiai – nuo laikinosios valdžios priimto „Tikėjimo ir tautybės ribojimų panaikinimo“, įsigaliojusio 1917 metų kovo 20-ąją, iki Spalio revoliucijos – rusams buvo kone pats laimingiausias laikas: ir ne tik rusams, bet ir sovietiniams žydams, įsitikinęs B. Belenkinas. 1917 metais, panaikinus visus ribojimus, žydai pradėjo aktyviai kurti naują gyvenimą. Jaunimas mokėsi junkerių ir puskarininkių mokyklose, o jau rudenį daugeliui buvo tikras netikėtumas, kad Žiemos rūmų gynėjų nuo bolševikų sąraše nemažai žydiškų pavardžių.

Lapkričio pradžioje iš Londono pasiekė žinia apie Balfouro deklaraciją – tai oficialus Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministro Arthuro Balfouro laiškas žydų bendruomenės atstovui šalyje lordui Rothschildui su pažadu Palestinoje įkurti „žydų nacionalinį židinį“. Dokumentas įkvėpė ir Rusijos žydus. Kažkam pavyko išvažiuoti į „pažadėtąją žemę“, o pasilikusieji pradėjo kurti vietines sionistines organizacijas.

Prasidėjus Pilietiniam karui, dauguma žydų tautybės gyventojų liko, kur ir buvę. Labiausiai politizuoti žydai, kaip ir likusieji Rusijos gyventojai, pasidalijo į baltuosius ir raudonuosius: mažuma pasirinko baltuosius (čia, kaip teigia B. Blombergas, antisemitizmas buvo itin stiprus), o dauguma – raudonuosius. Apie tokią poliarizaciją byloja ir parodoje eksponuojami dokumentai. Vienoje pusėje – brošiūra jidiš kalba, savotiška spaustuvininko diversija: tarp žodžių „Balsuokite už komunistus“ reikiamoje vietoje jis išspausdino „ne“. Kitoje – brošiūra „Trys žydai“, išspausdinta 1920 metais. Jos autoriai kovoja su antisemitizmu ir kaip argumentą pateikia trijų didžių žydų vardus ir pavardes – Jėzaus Kristaus, Levo Trockio ir Karlo Markso.

Po Vasario revoliucijos atgautos laisvės paskatino žydų nacionalinės tapatybės stiprėjimą ir 1920-1930 metais lėmė jidiš kultūros pakilimą. Maskvoje buvo atidarytas Žydų teatras, o jam vadovavo Aleksejus Granovskis, kurį vėliau pakeitė Solomonas Michoelsas; žydų temų atsiranda ir kine, suklesti poezija, tapyba.

Aplinkybės vienpartiškumui

Paraleliai su kultūrine, socialine ir politine (komunistinėse respublikų partijose atsirado ir žydų skyriai) žydų integracija į sovietų visuomenę, šalyje vyko ir kone epidemijos mastą pasiekęs sionistų ir kitų ne bolševikinių politinių jėgų narių žydų persekiojimas. 1928 metais paskelbiamas nurodymas likviduoti legaliai veikusią partiją ERKP (Žydų darbo-komunistinę partiją).

„Tai buvo paskutinė žydų partija, kurią, nepaisydami absoliutaus lojalumo, likvidavo. Turėjo likti tik viena partija, absoliuti politinė monopolija“, – paaiškino B. Belenkinas.

Parodos kuratorius atkreipia dėmesį į dokumentą, kurį 1925 metais parengė GPU USSR (1924-1934 metų) pirmininko pavaduotojas Karlas Kalsonas ir adresavo jį Ukrainos centrinio komiteto sekretoriui Lazariui Kaganovičiui. K. Karlsonas detaliai analizuoja žydų tautybės gyventojų situaciją Ukrainoje, kuri, anot jo, neturi nieko bendro su sovietų valdžia. Kruopščiai suskaičiavęs sionistus, buržujus, amatininkus, Bundo narius ir kitus trijų milijonų žydų bendruomenės narius, jis konstatuoja: „Manome, kad (šiuos klausimus) būtų galima labai lengvai išspręsti, jeigu (konkrečiai Ukrainoje) būtų 10 mln. žydų, o iš jų dalis, pusantro ar du (o iš tikrųjų jų realybėje trys) milijonai, atstovautų smulkiajai buržuazijai. Tokiu atveju kova su pastarąja kiltų iš visų mūsų politikos pamatų“.

Po parodomojo opozicijos išvaikymo 1927 metais, kurios pagrindiniais lyderiais buvo žydai Levas Trockis, Grigorijus Zinovjevas ir Levas Kamenevas, po šalį ėmė plisti liaudiško arba vadinamojo populiariojo antisemitizmo užkratas. „Viena, kai kaimynė kaimynei žydei prispjauna į sriubą, ir visai kas kita, kai prasideda masinis ir žiaurus ne žydų tautybės komjaunuolių ir pionierių smurtas prieš žydų tautybės komjaunuolius ir pionierius. Pati valdžia puikiai suprato, kad jau nueita per toli“, – teigia parodos kuratorius.

1928 metais leidinyje „Jaunoji gvardija“ pasirodo straipsnis „Antisemitizmas tarp jaunimo“, o 1929 metais būtent ši tema okupavo pirmąjį „Pionierių tiesos“ puslapį.

Už viso to slėpėsi išskirtinai praktinis dalykas: šalyje paraleliai vyko kova su visomis be išimties religijomis (pirmiausia su pravoslavų cerkve), tad nebebuvo galima antisemitinių išpuolių priskirti „popų intrigoms“.

Patologinis antisemitas


XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Josifas Stalinas nusprendžia „sunkiai dirbančių žydų bendruomenės reikmėms“ skirti žemių Tolimuosiuose Rytuose – Birobidžane, tuo pačių žydų pasiųsdamas ir į Krymą, kur prie Džankojaus jau veikė didžiausias žydų kolūkis. Be to, anot B. Belenkino, buvo kalbama apie laisvąsias žemes dykumų stepėse, kur negyveno nei Krymo totoriai, nei kitos tautos.

Į klausimą apie J. Stalino antisemitizmą, B. Belenkinas užtikrinai atsakė: „Iš pradžių jis buvo klasikinis vadinamasis populiarusis arba liaudiškasis antisemitas, tiesiog neišsiduodavo viešai. Bet vėliau savo politikoje jis pradėjo kliautis būtent antisemitizmu. O štai Berija tikrai nebuvo antisemitas, bet ir tai gana ciniška. Jeigu jam būtų liepę žydams sukurti autonomiją, ji būtų buvusi geriausia iš įmanomų. Būtų sakę iššaudyti – būtų iššaudęs“.

Su tuo sutinka ir Rusijos žydų kongreso, palaikiusio „Memorial“ ekspozicijos idėją, muziejų ir parodų projektų finansavimo konkursų vadovas Anatolijus Golubovskis. Anot jo, mitą apie sovietų lyderį, mylintį žydus, reikėjo pamiršti jau seniai. „Stalinas buvo patologinis antisemitas!“ – neabejoja A. Golubovskis.

Lyderio nuotaikas gaudė ir nauji partijos valdininkai. Pradedant nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio vidurio, jie savo karjerą partijoje pradėjo nuo žemiausių postų, neturėjo jokios revoliucinės praeities, o štai jau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, po didžiojo teroro, labai greitai po valymų užėmė įtakingiausias pareigas. Tokiems partijos veikėjams kaip, pavyzdžiui, Tatjana Zujeva ir Georgijus Aleksandrovas iš Centrinio komiteto propagandos ir agitacijos valdybos, žydai geriausiu atveju etnine prasme buvo svetimi.

„Vieni laikėsi įsitvėrę tokios idėjos, o kiti – su didžiuliu malonumu vykdė Stalino nurodymus. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tapo aktualus naujas rusiško patriotizmo kursas su labai aiškiu rusiškos istorijos ir rusų liaudies vaidmens akcentu, karas tapo degtuku, įdegusiu naujas buitinio antisemitizmo liepsnas“, – įsitikinęs B.Belenkinas.

Ne žydai, o sovietiniai piliečiai


1939 metų rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjunga sudaro nepuolimo sutartį ne tik su pačia agresyviausia, bet ir ryškiausias antisemitines pažiūras turinčia Europos valstybe. Dalis istorikų ir po šiai dienai įsitikinę, kad, užėmęs teritorijas, Sovietų Sąjungai atitekusias pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą, J. Stalinas taip išgelbėjo vietos žydus.

„Tai absoliutus mitas. Gerai žinoma, kad NKVD užtvaros, atsiradusios Lenkijoje prie naujos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dienos, į sovietinės valstybės teritoriją užkirto kelią nuo nacistų persekiojimo bandžiusiems išsigelbėti žydams. Be to, pasirašius minėtąjį paktą, NKVD ir Gestapas sutarė bendradarbiauti: sovietai areštuodavo politinius pabėgėlius, tarp kurių buvo daug žydų, ir parsiųsdavusi juos atgal“, – komentuoja A. Golubovskis.

Maža to, 1940 metais Sovietų Sąjungoje buvo parengta nauja pasų išdavimo tvarka – asmens dokumentuose atsirado eilutė „tautybė“. O tai reiškia, kad žydai pačiame Holokausto Europoje įkarštyje buvo priversti viešai deklaruoti tai, kas galėjo juos pasmerkti pražūčiai.

Antrojo pasaulinio karo metais sovietų žydai atidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Viena vertus, okupuotose teritorijose juos naikino nacistai, paraleliai vyko antisemitinė propaganda, nutaikyta ir į Raudonosios armijos kovotojus. Sovietų valdžia, savo ruožtu, reagavo savaip – nusprendė nutildyti Holokaustą. Dėl šios priežasties bet kokia informacija, susijusi su žydų naikinimu, žmones pasiekdavo užmaskuota – „tai buvo sovietinių piliečių žudynės“. Tiesa, būtent dėl šios priežasties 1947 metais iš lentynų dingo Vasilijaus Grossmano ir Ilos Erenburgo „Juodoji knyga“, pasakojusi apie nusikaltimus prieš žydus Sovietų Sąjungos ir Lenkijos teritorijoje. Taip pat buvo rekomenduojama neakcentuoti žydų nuopelnų armijoje ir tėvynėje, o tai labai greitai pakurstė mitą, esą, žydai „sėdi evakuacijoje“ – „kariauja Taškente“. Tuo pat metu Kremlius uždegė žalią šviesą antisemitinei kadrų politikai. Taigi, pavyzdžiui, 1942 metais Visos sąjungos komunistinės partijos vadovybė pasiūlė svarstyti žydų tautybės žmonių dominavimo kultūros ir leidybos srityse klausimą.

Tuo metu Sovietų Sąjungoje įkuriamas Žydų antifašistinis komitetas, kurio narius aktorių Solomoną Michoelsą ir poetą Iciką Federą J. Stalinas išsiuntė į Jungtinę Karalystę bei Šiaurės ir Pietų Amerikas, kur jie turėjo gauti propagandinės paramos Sovietų Sąjungai. Namo jie grįžo surinkę milijonus dolerių. Bet ir tai jų neišgelbėjo: 1948 metų sausį J. Stalino įsakymu S. Michoelsas nužudytas, Žydų antifašistinis komitetas likviduojamas kaip „antisovietinės propagandos centras“, o 1952 metais sušaudoma 13 jo narių (beveik visas komitetas).

Žmonės be paso


Nors Sovietų Sąjunga ir įveikė nacistinę Vokietiją, nugalėti šalies viduje tarpstančio antisemitizmo nepavyko. 1945 metų rugsėjį Kijeve surengtas didelio masto prieš žydus nukreiptas pogromas. Fronte kovoję žydai ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose skundėsi jiems skiriama neapykanta. O valdžia ir toliau bandė tildyti žydišką kultūrą: uždaromi teatrai, nebeleidžiamos knygos, o jau išleistos šalinamos iš bibliotekų.

Likvidavus Žydų antifašistinį komitetą, įvyko garsioji „Gydytojų byla“ („žudikų baltais chalatais“). 1951 metais byloje „Kovos už revoliuciją sąjunga“ sušaudyti pasmerkti trys žydai studentai, o likusiems moksleiviams ir studentams skiriama 25 metų laisvės atėmimo bausmė. Jauni žmonės buvo kaltinami „įkūrę ir aktyviai dalyvavę antisovietinės teritorinės jaunimo organizacijos veikloje“, apklausas asmeniškai vykdė valstybinio saugumo ministras Viktoras Abakumovas. Jis atsakingas už žydų, dirbančių žinybose, skaičių. „Memorial“ parodoje eksponuojamas jo parengtas dokumentas: „Remiantis Sovietų Sąjungos valstybinio saugumo ministerijos duomenimis, pažeidus bolševikišką kadrų atrankos principą, Medicinos mokslų akademijos mitybos klinikoje susidarė terpė formuotis nepotizmui ir klanams. Taip yra todėl, kad iš 43 darbo vietų 36 užima žydų tautybės asmenys“.

Ir visa tai vyksta naujos didelio masto prieš vadinamuosius kosmopolitus nukreiptos kampanijos fone. „Tai, kad šia sąvoka buvo maskuojamas žodis „žydai“, suprato net ir mažaraštis kaimietis. Garsiai pasakyti žodį „žydai“ buvo tarsi neleistina, bet duoti suprasti, ant lagamino bastūnui užrašant „Andrė žydas“ – jau galima“, – sako parodos kuratorius, rodydamas gerai žinomą žurnalo „Krokodilas“ numerį su karikatūra „Bastūnas be paso“.

Nėra popieriaus „Neimkite žydų“


Tik praėjus trim mėnesiams po J. Stalino mirties, liaudiškasis arba populiarusis antisemitizmas Sovietų Sąjungoje bent jau viešai pradėjo slopti – tapo latentinis. Tik garsios antisemitinės bylos ir kampanijos visgi savo tikslų pasiekė: „Memorial“ duomenimis, beveik 90 proc. žydų, besigėdydami savo tautybės, vardų (anksčiau juos rusindavo, greičiausiai pragmatiniais sumetimais) ir kalbos, ne savo noru pasirinko visišką asimiliaciją.

Žydai netapo ir viena iš garbingų sovietinių tautų, nes J. Stalino sumanyta „Autonominė žydų respublika“ taip ir liko mistifikacija.

O ir po 1956 metų Sovietų Sąjungoje tęsėsi antisemitinių ir antisionistinių knygų (Akademinių knygų leidykla) leidyba. 1959 metais už grotų sodina naują sionistų bangą, kurie dabar savo dėmesį skiria ne jidiš, o ivritui. Kaip ir seniau, baudžia už bet kokią veiklą, siejamą su Holokausto aukų atminties išsaugojimu. Žydai ir toliau rengia protesto akcijas, streikus masinių žydų kapaviečių vietose (Babij Jare Kijeve, Rumbuloje Rygoje, prie memorialo „Duobė“ Minske ir kitur). Kartais pro informacinę blokadą pavykdavo prasiveržti tik poetui Jevgenijui Jetvušenkai, kuris, 1961 metais kartu su rašytoju Anatolijumi Kuznecovu atvykęs į Babij Jarą, vietoje paminklo išvydo „sumuštinį iš dvokiančių šiukšlių“. Tą pačią dieną jo parašyta poema „Babij Jar“ sukėlė tikrą pačių viršūnių pasipiktinimo bangą. Pavyzdžiui, Kijeve, iki pat perestroikos buvo draudžiama ją skaityti viešai.

„Vienas žydas iš Peterburgo branduolinio instituto man yra pasakojęs apie itin atvirą pokalbį prie butelio degtinės su kadrų skyriaus viršininku. Pastarasis jam paaiškino: „Neturiu jokio oficialaus popieriaus „Neimkite žydų“. Tokių nesąmonių sau niekas neleisdavo. O būdavo daugmaž taip: „Asmenų, priklausančių tautai, kurios didžioji dalis gyvena užsienyje, pageidautina į šią vietą neįleisti“. Apie ką čia mes? Prancūzus? Brazilus? Armėnams šiuo atveju irgi nepasisekė – jie taip pat turėjo gausią diasporą užsienyje“, – pasakoja parodos kuratorius.

Šiuolaikinėje Rusijoje valstybinio antisemitizmo nėra, visuomenė iš esmės sutaria, kad bausti žmogų dėl jo tautybės – prastas skonis. Nepaisant to, paroda „Brombergo smuikas“ leidžia suprasti totalitarinio arba autoritarinio valdymo logiką per konkretaus žydų persekiojimo Sovietų Sąjungoje atvejį.

„Ta antižydiška kampanija menkai kuo skiriasi nuo kitų tautybių žmonių engimo, tų, kurie bandė išsaugoti savo tapatybę, nenorėdami pasiduoti bolševikų valdžios spaudimui. Bet kokia savarankiška organizacija – tai sovietų valdžios opozicija. Taip buvo visada. Ir tas pats dedasi Rusijoje ir šiandien: savarankiškos organizacijos valstybiniu lygmeniu tarsi nepersekiojamos, bet visomis pilietinėmis formomis spaudžiamos taip pat, kaip ir tada“, – sako A. Golubovskis.

Anot A. Golubovskio, valstybei ar režimui, kur valstybė – viskas, o žmogus – niekas, jokia savarankiška organizacija nereikalinga.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(109 žmonės įvertino)
3.5138

Top naujienos

Feisbuke plinta #metoo liudijimai apie garsų fotografą: dalijamasi šokiruojančia patirtimi „Delfi“ prabilo dar viena galimai nukentėjusioji (39)

Pastarąsias dienas socialiniuose tinkluose netyla tema, kurioje šmėžuoja fotografo Iridijaus...

Atostogų pabaiga Turkijoje sukrėtė: iki šiol nesupranta, kokia chemine medžiaga buvo apnuodyti

Praėjusių metų rugsėjį prasidėjusį istorija, kai kelionių agentūros „Tui Baltics“...

Vaiko teisės papasakojo apie vizitą Zuokų namuose: stengsimės padėti šeimai (109)

Trečiadienį žiniasklaidą pasiekė žinia, kad su buvusiu sostinės meru Artūru Zuoku...

Pakitimai ant kojų gresia baisiomis pasekmėmis: operacijos išvengia tik anksti kreipęsi į gydytojus

Išsiplėtusios kojų venos ir iššokę kapiliarai iš pradžių gali atrodyti tik kaip estetinė...

Maldeikienė apie ES lėšų mažėjimą Lietuvai: tai tikrai ne šoko terapija

Europarlamentarė Aušra Maldeikienė , feisbuke darydama savaitės apžvalgą, aptarė ES...

Po skandalingos pareigūno replikos galimai išžagintai merginai prabilo ekspertai: problema kur kas rimtesnė (387)

Po to, kai vienas policijos pareigūnas savo instagramo paskyroje apkaltino Vilniaus naktiniame klube...

Kėdainiuose pacientė sužalojo gydytoją: puolė muštis ir rovė plaukus (93)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre – neeilinis įvykis. Medikais ir gydymu...

PSO skelbia apie „milžinišką pažangą“ kovoje su koronavirusu (1)

Pasaulio sveikatos organizacija ( PSO ) trečiadienį sveikino „milžinišką pažangą“...

Turkija ir Sirija – ant karo slenksčio: padariniai gali būti pražūtingi (324)

Po beveik dešimtmetį trukusių vidinių neramumų ir „karų svetimomis rankomis“ Sirijos krizė...

Briuselio derybininką supykdė JK pareiškimas: rekomenduoju atsigręžti į tikrovę (30)

Europos Sąjungos pareigūnai trečiadienį reiškė nepasitenkinimą Jungtinės Karalystės...

|Maža didelių žinių kaina