aA
Po Qasemo Soleimani nužudymo drastiškai padidėjus Jungtinių Valstijų ir Irano konflikto galimybei, ekspertai po siūlelį narsto Teherano karinių pajėgų schemą. Taigi, ar stiprios Irano karinės pajėgos? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kokių strateginių tikslų Iranas siekia, skelbia „Radio Free Europe/Radio Liberty“.
Irano revoliucinės gvardijos pajėgos
Irano revoliucinės gvardijos pajėgos
© Reuters / Scanpix

Pagrindinis Teherano tikslas – įtaka ir interesų apsauga visame Artimųjų Rytų regione arba bent jau galimybė neleisti savo priešininkams, pavyzdžiui, Saudo Arabijai, stiprinti savo pozicijas. Norėdamas to pasiekti, Teheranas daro viską, ką tik gali, kad atgrasytų ir įbaugintų JAV pajėgas, dislokuotas net dešimtyje regiono valstybių – ir ne šiaip atgrasytų ir įbaugintų, o išgintų visiems laikams.

Siekdamas šio tikslo, Iranas greičiausiai vengs didelio masto karinio konflikto, nes šalies karinė galia nė iš tolo neprilygsta Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose galimybėms, vieningai sutinka ekspertai.

Jokių branduolinių ginklų, bet daugybė pagalbininkų


Iranas vykdo garsiai ir gausiai aptarinėjamą ir itin prieštaringai vertinamą branduolinę programą, tačiau šiuo metu tikrai neturi galimybių pasigaminti branduolinį ginklą.

„Jie turi balistinių raketų programą, tačiau nė viena jų ilgo nuotolio raketa negali pasiekti Jungtinių Valstijų“, – rašo „The Atlantic“ ir priduria, kad Iranas regione draugų neturi, o „vieninteliai pakenčiami sąjungininkai nebent Rusija ir Kinija“.

Iranas, viena iš labiausiai izoliuotų šalių pasaulyje, mielai naudojasi vadinamaisiais karais per tarpininkus arba vykdo sumaniai apgalvotas atakas prieš akivaizdžiai stipresnį priešininką, bandydamas pasinaudoti amerikiečių ir JAV vadovaujamų pajėgų silpnybėmis. Irano karinės pajėgos – aštuntos pagal dydį pasaulyje vertinant pagal aktyvaus personalo skaičių – puikiai tinka tokio asimetrinio karo, kai konkuruoja skirtingo kalibro priešininkai, strategijos įgyvendinimui.

Karinis paradas Irane
Karinis paradas Irane
© AP / Scanpix

Nuosaikus karinis biudžetas


2018 metų Irano gynybos biudžetas viršijo 13 mlrd. dolerių ir buvo aštuonioliktas pasaulyje pagal karines išlaidas, sako Stokholme veikiantis tarptautinis taikos tyrimų institutas (SIPRI). Nepaisant to, realybėje Teheranas smarkiai atsilieka nuo tokių priešininkų kaip Saudo Arabija, išleidusia apie 70 mlrd. dolerių, ir Izraeliu su 18,5 mlrd. dolerių (Jungtinių Valstijų biudžetas – daugiau nei 700 mlrd. dolerių).

Be to, Irano karinės išlaidos 2018 metais, lyginant su 2017 metais dėl JAV sankcijų (kurias amerikiečiai vadina „maksimaliu spaudimu“) sukeltų ekonominių problemų, sumažėjo 9,5 proc. Irano karinė vadovybė, o ypač Irano revoliucinės gvardijos pajėgos, finansine prasme ne tiek ir daug priklauso nuo šalies biudžeto, pažymi Vašingtone veikiantis Demokratinių valstybių gynybos fondas (FDD).

„Karinė struktūra kontroliuoja (penktadalį) bendrovių, listinguojamų Teherano akcijų biržoje, rinkos vertės, jai priklauso tūkstančiai kitų verslų, visi kurie generuoja pajamas būtent ginkluotosioms pajėgoms. Be to, Irano revoliucinė gvardija kontroliuoja nemenką dalį šešėlinės ekonomikos“, – skelbia FDD.

Didžiausia Artimuosiuose Rytuose


Kalbant apie bendrą karinę galią, Irano ginkluotosios pajėgos, remiantis „Global Firepower“ ir „Business Insider“ sudarytu reitingu, užima 14-ąją vietą iš 137 valstybių.

Iranas, turintis 523 tūkst. aktyvių karių ir dar 350 tūkst. atsargoje, įvardijamas kaip didžiausią kariuomenę Artimuosiuose Rytuose turinti valstybė. Aktyvias pajėgas sudaro 350 tūkst. reguliariosios kariuomenės karių ir mažiausiai 150 tūkst. Irano revoliucinės gvardijos pajėgų (tai stipriausia Irano karinių pajėgų grandis) personalo.

Irano revoliucinės gvardijos svarbą bei įtaką puikiai iliustruoja faktas, kad Irano revoliucinės gvardijos vadas tiesiogiai pavaldus Irano aukščiausiajam lyderiui ajatolai Ali Khamenei.

Kariuomenė kariuomenėje


Irano revoliucinės gvardijos sudarytos iš penkių elementų.

Vienas iš jų yra Kudso pajėgos, kurioms dešimtmečius vadovavo JAV pajėgų sausio 3 dieną nukautas Q. Soleimani. Būtent šis įvykis ir lėmė dabartinę Irano ir Jungtinių Valstijų santykių krizę. Kudso pajėgos dažniausiai vykdo operacijas užsienyje, tačiau daugiausia Artimųjų Rytų regione. Skaičiavimai, koks tiksliai jų dydis, netikslūs.

Jackas Watlingas iš „Royal United Services Institute“ „NBC News“ sakė, kad „tai divizijos galios karinis darinys“, kuriam gali priklausyti nuo 17 tūkst. iki 21 tūkst. narių.

Dar svarbiau tai, kad Kudso pajėgų naudojimas už šalies ribų leidžia prie bendrojo pajėgų skaičiaus pridėti įvairių šiitų kovotojų grupuočių, skelbia „The Guardian“. Šis skaičius, esą, gali siekti iki 200 tūkst. papildomų kovotojų. Iranui lojalūs kovotojai veikia mažiausiai penkiose regiono valstybėse.

Jungtinės Karalystės žiniasklaida skelbia, kad tie Irano pajėgų pagalbininkai, įsitraukiantys į vadinamųjų pilkųjų zonų konfliktus, Islamo respublikos režimui labai naudingi, nes jų veiksmai, nepaisant visko, neperžengia visiems tokio nepalankaus tarpvalstybinio konflikto slenksčio.

Karinis paradas Irane
Karinis paradas Irane
© Reuters / Scanpix

Kitas elementas, priklausantis Irano revoliucinei gvardijai, yra Basidžo kovotojai – tai sukarintos 90 tūkst. vyrų vienijančios pajėgos, mobilizuotos tvarkai prižiūrėti. Jos malšina neramumus šalies viduje, pavyzdžiui, lapkritį vykusius valstybinius protestus, per kuriuos šimtai aktyvistų žuvo, o tūkstančiai buvo sužeisti.

Kaip ir dauguma susijusių institucijų Irane, Basidžas per Irano ir Irako karą pirmiausia buvo suformuotas kaip savanoriškos pajėgos, bet per tą laiką tapo „galingu ir baimę sėjančiu“ valdžios ginklu, skelbia „Washington Post“.

Islamo revoliucinei gvardijai priklauso ir maždaug 20 tūkst. laivynų pajėgų personalo, talkinančio ginkluotiems patruliavimo laivams Hormūzo sąsiauryje. Sąsiauriu plukdoma daugiau nei 20 proc. visos pasaulio naftos, taigi tai pats svarbiausias naftos prekybos maršrutas visame pasaulyje ir vieta, kur 2019 metais įvyko daug Irano laivų ir su užsienio valstybių vėliavomis plaukiojančių tanklaivių konfrontacijų.

Nors kiekybine prasme ir menkesnė nei šalies reguliarioji kariuomenė, Irano revoliucinė gvardija dėl Irano kaip valstybės prigimtinio susiskaldymo yra žymiai galingesnė. Dėl šios priežasties valdžios ir gvardijos santykiai visada buvo ir bus įtempti.

Karinis paradas Irane
Karinis paradas Irane
© AP / Scanpix

Irano tankai


Iranas turi 1634 tankus, o pagal šį skaičių yra aštuonioliktas iš 137 valstybių. Prie šio skaičiaus dar galima pridėti 2345 šarvuotas kovos mašinas ir 1900 raketų paleidimo įrenginių.

Tik bėda ta, kad didžiąją tankų arsenalo dalį sudaro senesnės kartos ir praktiškai eksploatacijai nebetinkami tankai. Tik naujasis modelis „Karrar“, kurį Irano kariuomenė turėjo gauti 2018 metais, galėjo tam tikra prasme bent iš tolo lygintis su geresniais pasaulio turimais tankais. Nors „Karrar“ labai primena puikiai žinomą rusišką T-90, Iranas atmeta įtarimus, esą, gaminant šią karo mašiną, buvo bendradarbiaujama su Rusija.

Kas dedasi laivyne


Irano laivynas, palyginus, gana nuosaiki galia, nes neturi nė vieno lėktuvnešio ar kito panašią grėsmę keliančio laivo. Teherano laivynui priklauso šeši nedideli minininkai, trys korvetės, 34 povandeniniai laivai ir 88 patruliniai laivai. Povandeninių laivų arsenale – Rusijoje pagaminti „kilo“ klasės lavai, dar vadinami „juodosiomis bedugnėmis“, nes jie absoliučiai negirdimi.

Irano pajėgos Hormūzo sąsiauryje
Irano pajėgos Hormūzo sąsiauryje
© Imago / Scanpix

Pavojai danguje


Turėdamos 509 orlaivius, Irano karinės oro pajėgos kaip reikiant atsilieka (tiek kokybe, tiek kiekybe) nuo regiono priešininkų Saudo Arabijos ir Izraelio, kurie atitinkamai turi 848 ir 595 moderniausius šiandien prieinamus lėktuvus, skelbia „The National Interest“. O kur dar regione patruliuojantys amerikiečių lėktuvai.

Didžioji dalis Irano karinių oro pajėgų mena dar šachų laikus arba yra Irako diktatoriaus Saddamo Husseino karinių oro pajėgų, kuriuos didžiąją dalį savo lėktuvų per 1991 metais vykusį Persijos įlankos karą perkėlė į Iraną, bandydamos apsisaugoti Jungtinių Valstijų sunaikinimo, palikimas.

Karinių Irano oro pajėgų pagrindą sudaro dar XX amžiaus 8-ąją dešimtmetį amerikiečių pagaminti F-4, F-5 ir F-14 naikintuvai, pravardžiuojami „Tizparvanan“.

Irano naikintuvai
Irano naikintuvai
© AFP / Scanpix

2015 metais pasirašius branduolinį susitarimą, po kurio buvo panaikintos Iraną sunkiai slėgusios tarptautinės sankcijos, ir pastebimai pagerėjo Teherano ekonomikos padėtis, šaliai atsirado galimybių atnaujinti savo karines oro pajėgas.

Viena iš galimybių buvo prancūzų „Mirage 2000“, tačiau galiausiai Teheranui toks variantas pasirodė nelabai priimtinas, nes šalis buvo geriau pažįstama su amerikiečių ir rusų produkcija. Iranas iš Rusijos galėjo įsigyti ir iki trisdešimties itin modernių „Su-30“ naikintuvų, tačiau visgi nusprendė to nedaryti, skelbė „The National Interest“.

„Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad sukarintos Irano revoliucinės gvardijos pajėgos bet kokia kaina stengiasi išvengti scenarijaus, pagal kurį reguliariosios Irano pajėgos tampa pernelyg galingos“, – konstatuoja ekspertai iš Jungtinių Valstijų.

Basidžo kovotojai
Basidžo kovotojai
© AP / Scanpix

Raketos, raketos ir dar kartą raketos


Kaip reikiant suluošintas amerikiečių pritaikytų sankcijų Iranas buvo priverstas iki minimumo apriboti naftos eksportą, tad pastaraisiais metais drastiškai sumenko karinio importo mastai.
Irano ginklų importas 2018 metais pastebimai susitraukė, o bendras karinis importas nuo 2009 iki 2018 metais tesudarė 3,5 proc. Saudo Arabijos importo per tą patį laikotarpį.

Taigi, Teheranas paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo tik kaip kliautis šalies specialistų vystomomis technologijomis kariniams poreikiams patenkinti, įskaitant pigesnį detalių importą, o šiuo klausimu Iranui daugiausia pagalbos ranką tiesė Rusija ir Kinija.

Iranas taip pat labai daug vilčių deda į raketų vystymo programas, padedančias bent kiek neutralizuoti karinės įrangos, ir taip kokybe nusileidžiančios regiono priešininkams ir, žinoma, Jungtinėms Valstijoms bei kitoms Vakarų valstybėms, stygių.

Kaip ten bebūtų, ekspertams telieka sutikti, kad Iranas turi geriausiai išvystytą trumpo ir vidutinio nuotolio raketų sistemą visuose Artimuosiuose Rytuose. Kalbant apie kitas raketas, verta paminėti 300 kilometrų nuotolio „Shahab 1“, privertusias Vašingtoną dalyje kaimyninių valstybių dislokuoti „Patriot“ priešlėktuvinių sistemų ir taip pasirengti galimų grėsmių iš Irano neutralizavimui.

Teheranas taip pat įgyvendina ir tarpžemyninių raketų vystymo programą, nors ją ir teko sustabdyti Iranui 2015 metais pasirašius istorinį šalies branduolinę programą apribojusį susitarimą su šešiomis pasaulio galingiausiomis valstybėmis.

Shahab
Shahab
© Reuters / Scanpix

Po to, kai 2018 metais iš susitarimo pasitraukė Jungtinės Valstijos, Iranas pradėjo laipsniškai nepaisyti sutarties nuostatų, kol galiausiai po Q. Soleimani žūties oficialiai paskelbė sekantis Vašingtono pavyzdžiu ir iš susitarimo pasitraukiantis.

Tokia įvykių seka leidžia Teheranui atnaujinti tarpžemyninių raketų programą.

Remiantis Tarptautinio strateginių tyrimų instituto (IISS) duomenimis, „Shabab 3“ raketa, galinti sunaikinti už tūkstančių kilometrų esantį taikinį, gali pasiekti Izraelį ir pelnytai įvardijama kaip galingiausia Teherano turima atgrasymo priemonė. Tas pats institutas skelbia, jog Iranas šiuo metu turi 32 baterijas Rusijos S-300 oro gynybos sistemoms.

Basidžo kovotojai
Basidžo kovotojai
© AP / Scanpix

Kibernetinis karas ir dronai


Nors kitose srityse ir negali pasigirti pranašumu, Iranas turi daug dronų, naudojamų tiek operacijose Irake, tiek prieš Izraelį. Taip pat manoma, kad būtent Irano dronas panaudotas organizuojant ataką prieš Saudo Arabijos naftos infrastruktūros objektus.

Irano revoliucinė gvardija taip pat giriasi stipriu kibernetinių atakų padaliniu, kuris, kaip žinoma, atsakingas už ne vieną užsienyje surengtą ataką.

Po Q. Soleimani nužudymo dauguma ėmė manyti, kad Iranas gali reaguoti surengdamas didelio masto kibernetinę ataką prieš Jungtines Valstijas, o „The New York Times“ pažymi, kad tokia baimė niekur nedingo ir artimiausiu metu nedings.

Irano revoliucinės gvardijos pajėgos
Irano revoliucinės gvardijos pajėgos
© AFP / Scanpix

Trigalvė strategija


Dauguma analitikų prognozuoja, kad Iranas tikrai nesivels į atvirą konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis dėl Q. Soleimani nužudymo, tačiau padarys viską, kad, pasitelkęs asimetrinio konflikto galimybes, kuo įmanoma skaudžiau pakenktų JAV pajėgoms ir amerikiečių interesams Artimuosiuose Rytuose.

Nors ir atsakė surengdamas raketinę ataką prieš dvi Jungtinių Valstijų karines bazes Irake, tikimybė, kad Teheranas ryšis vykdyti ir daugiau panašaus masto atakų, išlieka.

Kaip pabrėžia „Deutsche Welle“, tokios potencialios konfrontacijos atveju Teheranas kliausis „trimis galvomis“.

Hosseinas Salami
Hosseinas Salami
© AFP / Scanpix

Viena iš tų trijų galvų „gynyba už sienų“ – tai Kudso pajėgų operacijos už Irano ribų, nukreiptos prieš Jungtinių Valstijų pajėgas. Be to, Iranas gali bandyti ilgo nuotolio raketomis taikytis į tolimesnius Jungtinių Valstijų taikinius arba blokuoti Hormūzo sąsiaurį, tokiu būdu sutrikdydamas pasaulinį energetikos sektorių.

Jeigu prasidėtų konfliktas, susijęs su Hormūzo sąsiauriu, Iranui toks scenarijus nebūtų labai baisus – jis gali kliautis ketvirtomis pagal dydį naftos atsargomis, sudarančiomis 150 mlrd. barelių, ir labai sėkmingai atlaikyti blokadą.

Anot ekspertų, kuriuos cituoja „The Guardian“, Teherano nerimas dėl galimos invazijos sausuma į šalies teritoriją yra gana menkas, nes tokiai operacijai prireiktų „maždaug 1,6 mln. karių“, nes tik tokios pajėgos galėtų atremti kovotojų pastangas nepasiduoti.

Jungtinių Valstijų prezidentui D. Trumpui bandant sušvelninti situaciją po sausio 8 dieną Irano įvykdytos raketinės atakos, laimei, nepareikalavusios amerikiečių aukų, atsiranda teigiančių, jog visgi Vašingtonas svarsto įdomesnį scenarijų, kuriame numatytas vaidmuo sausumos pajėgoms.

Irano karo laivas
Irano karo laivas
© AFP / Scanpix

JAV pajėgos regione


Remiantis skirtingais šaltiniais, iš viso Artimuosiuose Rytuose gali būti iki 50 tūkst. JAV karių.

Prieblandos karas


Dar vienas variantas Iranui – status quo.

Istorikas Davidas Cristas keturis dešimtmečius trunkantį šešėlinį konfliktą, kuriame nuo 1979 metų Islamo revoliucijos įsipainioję Jungtinės Valstijos ir Iranas, įvardija kaip „prieblandos karą“.

Kaip pabrėžia „The Atlantic“, Iranas visą šį laiką vadovavosi savotišku planu: „kompensuoti Jungtinių Valstijų turimas žymiai didesnes karines galimybes per tarpininkus vykdant karinius veiksmus, kurie tiesioginio konflikto tarsi ir nekursto, leidžia išvengti tiesioginių kaltinimų ir siekti savų interesų iki minimumo mažinant išlaidas ir grėsmes“.

Q. Soleimani nužudymas, už kurį prisiėmė atsakomybę Vašingtonas, ir Irano atsakymas paleidžiant raketų į amerikiečių bazes Irake, yra pirmoji atvira šių dviejų šalių konfrontacija nuo tada, kai 1979 metais į JAV ambasadą Teherane įsiveržė Irano protestuotojai.

Nors dabartinę situaciją ir galima pavadinti tyla prieš audrą, ji bet kurią akimirką gali pasikeisti, ir tas vadinamasis prieblandos karas įgaus kitą, žymiai pavojingesnį formatą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(56 žmonės įvertino)
4.3036

Top naujienos

Žiauriausias skerdynes pokario Europoje matęs taikdarys: jie žiūrėjo į mus su viltimi ir baime, o mes negalėjome nieko padaryti

Liepos 12-osios vakare pirmieji autobusai kirto fronto liniją ir pasiekė Kladanji pabėgėlių...

Lietuvos įmonės įvertino britų planus dėl atvykstančių darbuotojų: sužlugdytų patys save (17)

„Legalus darbas Anglijoje (amžius iki 60 metų)! Dirbk sandėliuose bei fabrikuose! Užsidirbk...

Orai: nemalonus reiškinys tęsis visą savaitgalį (3)

Po labai vėjuotos nakties, sekmadienio dieną vėjas aprims nežymiai. Vis dar daugelyje rajonų...

Gydymo įstaigoje – darbas baudžiavos sąlygomis: per mėnesį uždirba vos 195 eurus (148)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) – neeilinė situacija, primenanti...

„Bloomberg“: Putino planas žlugo, susitikimas su Lukašenka neišgelbėjo (338)

Vladimiro Putino netikėtas Rusijos vyriausybės atsistatydinimo inicijavimas ir konstitucinių...

Po ilgos tylos Grybauskaitė prakalbo apie santykius su komanda bei ką būtų dariusi su Narkevičiumi (515)

10 metų Lietuvai vadovavusi kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikime su Knygų...

Turistų traukos taikinys Lietuvoje: žmonės čia netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų (7)

Savaitgaliais į Pakruojį, esantį Šiaurės Lietuvoje , suvažiuoja nemažai automobilių, pilnų...

Internautus papiktino „TV pagalbos“ vedėjų elgesys ir žodžiai: gynė smurtavusį vyrą?

Socialines problemas apžvelgiančioje laidoje „TV pagalba“ neseniai buvo rengiama laida apie nuo...

Liga, dėl kurios draugai ir kolegos gali virsti priešais: tokį sergančiojo elgesį sunku pakęsti net ir artimiesiems (3)

Vagystė dažnam asocijuojasi su neigiamais jausmais ne tik dėl to, kad tai – nusikaltimas....

Kodėl moterys patiria orgazmą: tai susiję ne tik su giminės pratęsimu (19)

Priežastys, kodėl moterys patiria orgazmą, mokslininkus domina jau gana seniai. Vyrams orgazmas...

|Maža didelių žinių kaina