Kodėl svarbu stebėti V. Putiną

„Sophie, Sophie, nemirk, išgyvenk dėl vaikų“, - maldavo Austrijos didysis kunigaikštis Franzas Ferdinandas savo žmoną, kuri susmuko ant jo sportiniame automobilyje atviru stogu. Tačiau Gavrilo Principo šūvis buvo taiklus, ir moteris mirė. Pripuolęs asmens sargybinis paklausė Franzo Ferdinando, ar šis jaučia skausmą. „Nieko baisaus“ - vis kartojo kunigaikštis. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.“

Taip leidinyje „Financial Times“ Simonas Kuperis pradeda savo straipsnį apie Sarajeve prieš 100 metų, birželio 28 d. įvykusią tragediją, nuo kurios prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Straipsnyje aptariama daug dalykų – Sarajevo miestas, pasmerktasis kunigaikštis ir jo nuotaka Sophie, kuri rūmuose buvo ignoruojama dėl žemos kilmės, o daugiausia dėmesio skiriama G. Principui – serbų nacionalistui, kuris, apsiginklavęs vienu pistoletu, sukėlė pasaulinio masto katastrofą.

Priežasčių, kodėl kilo šis karas, tiek daug, kad joms išvardyti reikėtų net ne vienos knygos, o visos jų lentynos. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad jei G. Principas būtų nors kiek sudvejojęs, jei būtų netaikliai šovęs, o visų pirma, jei nebūtų nuklydęs į Moritzo Schillerio krautuvėlę beieškodamas sumuštinio būtent tuo metu, kai Franzo Ferdinando vairuotojas išklydo iš kelio ir pasuko ne į tą gatvę, Didžiojo karo galėjo ir nebūti.

Greičiausiai, nebūtų taip staigiai subyrėjusios keturios imperijos, susikūrę Artimieji Rytai, Vokietija nebūtų patyrusi hiperinfliacijos, nebūtų iškilęs fašizmas, išaugusi Hitlerio galia, ir, žinoma, nebūtų įvykęs Antrasis pasaulinis karas, nebūtų buvę Holokausto, sovietų ekspansionizmo, Šaltojo karo ir daugelio kitų dalykų. Pirmąjį domino kauliuką nuvertė vienas žmogus – džiovininkas, miręs dar nepasibaigus karui, kurį jis pats ir pradėjo. Vienas žudikas pakeitė istorijos raidą.

Panaši tendencija pastebima jau ne pirmą kartą. Nuo žudiko rankos žuvo Abrahamas Lincolnas, Jamesas Garfieldas ir Williamas McKinley, Johnas F. Kennedy ir jo jaunesnysis brolis Robertas, Yitzhakas Rabinas (kartu su juo buvo palaidota ir arabų-Izraelio taikos galimybė), Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis bei Mohandas Gandhis. Visais šiais atvejais istorijos ašį pakreipė vienas žmogus, vienas ginklas.

Štai kodėl taip svarbu stebėti Vladimirą Putiną. Rusijos nacionalizmas stipriai įsišaknijęs, kaip ir jos jaučiama skriauda. Tačiau tikėtina, kad kitas lyderis nebūtų taip stipriai pakurstęs aistrų. Vargu ar kitas lyderis būtų taip stipriai susitapatinęs su šiomis emocijomis. Buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, šiuo metu einantis premjero pareigas, greičiausiai, nebūtų užgrobęs Krymo. Bent jau neatrodo, kad būtų galėjęs ar norėjęs tai padaryti. Nes jis ne V. Putinas.

O štai V. Putinas tai padarė, nes yra V. Putinas. Akivaizdi tautologija. Šalies reformatorius tapo kraštutiniu nacionalistu ir ekspansionistu. Jis jaučia savo pranašumą ir yra pavojingas. Nors jis ir silpnas, bet jo oponentai dar silpnesni – jie svyruoja, delsia, bijo konfrontacijos. Tiesą sakant, jie bjaurisi konfrontacija. V. Putinas žino, ko nori – jis paims tiek, kiek Vakarai jam leis.

Dabar išaugo susidomėjimas V. Putinu - kalbinami žmonės, pažįstantys jį ne vienerius metus. Nagrinėjama jo asmenybė, jo charakteris, ieškoma jo pažeidžiamų vietų, silpnybių. Tyrimų rezultatai neguodžia. Rusijos vadovas gali meluoti, jo neįmanoma perprasti. Jis neturi silpnybės alkoholiui, nėra pagarsėjęs donžuanas – jokio nesaikingumo, priklausomybių, bjaurių fanatizmo apraiškų. Jis tobulas specialistas.

Strobe'as Talbottas, kuris Billo Clintono administracijoje buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojas, leidinyje „The Post“ taip aprašo susitikimą su V. Putinu Maskvoje: „Vien tik norėdamas pademonstruoti, jog perskaitė mano KGB bylą, jis paminėjo du rusų poetus, kurių kūrybą studijavau koledže.“ Įspūdinga.

1943 m. pasirodė filosofo Sidney Hooko knyga „Herojus istorijoje“. S. Hookas kažkada buvo komunistu, sparčiai judančiu kryptimi, kuri dabar būtų vadinama neokonservatyvizmu. Jo knyga buvo atsakas determinizmui. 1956 m. jos mintis išreiškė Nikita Chruščiovas, kuris pasakė Vakarų diplomatams Maskvoje: „Ar jums patinka, ar ne, bet istorija mūsų pusėje“. (Amerikietiškoji šio posakio fomuluotė būtų „blogoji istorijos pusė“ - lyg istorija turėtų tikslą arba sąžinę). Tačiau S. Hookas buvo teisus. Žmonės ne tik nunešami įvairių judėjimų, žmonės patys kuria judėjimus. Herojai yra svarbūs. Didvyriai, gerieji veikėjai yra svarbūs. Tai pat ir blogieji.

Dvidešimtajame amžiuje kilo klausimas, ar vienas žmogus gali pakeisti istoriją. Žinoma, kad gali. Tai padarė A. Hitleris. Ir J. Stalinas. W. Churchillis sustiprino Didžiosios Britanijos stuburą, o F. Rooseveltas išgelbėjo Amerikos laisvosios prekybos sistemą. Minėtasis Gavrilo Principas taip pat pasižymėjo pasaulio istorijoje vieną dieną, beveik prieš 100 metų, jis dukart iššovė iš pistoleto ir nužudė du žmones, o iki šimtmečio pabaigos - dar 100 milijonų.