„Žiedinė ekonomika yra nuolatinis medžiagų srautas uždarais ciklais. Tai yra, jos neprarandamos, jos tiesiog įgauna kitą formą. Ir kol vienoje formoje išsilaiko ilgiau, tuo geriau, tuo draugiškiau gamtai“, – taip D. Tracevičius apibūdina „Žiedinės ekonomikos“ terminą, kuris neretam žmogui skamba sudėtingai, bet specialistas patikina, kad toks ekonomikos modelis gali veikti pas kiekvieną namuose.
Vienas svarbiausių aspektų siekiant suprasti žiedinę ekonomiką, pasak D. Tracevičiaus, yra jos ciklai. Kaip lengviausiai suprantamą ciklą specialistas pateikia buitinį: pirmiausia, auginame daržoves, kurias valgome patys arba kurios tampa pašaru gyvuliams. Suvartotas maistas tampa nuotekų dumblu – jį galima kompostuoti, išgauti bio dujas ir vėl grąžinti į žemę trąšų pavidalu, o žemėje vėl auginti daržoves. Tokiu keliu į žemę galėtų grįžti bet koks sugedęs maistas.
Ne taisyti, o pirkti naują – gamtai nedraugiška mada
Sudėtingiau, pasak įmonės vadovo, pasidaro tada, kai pereiname prie techninio ciklo. Esant kietosioms medžiagoms, įvairiems įrenginiams galimi ilgesni ir trumpesni ciklai. Negalima pamiršti to, kad daiktui tapus nebereikalingam, daugelis jo nebetaiso – tiesiog pakeičia nauju. Tokio likimo dažnai sulaukia buitinė technika, nors geriau būtų ją sutaisyti, o ne išmesti.
„Mes dabar esame tokioje situacijoje, kai taisyti tampa vos ne brangiau, negu pirkti naują ir daug kas pasirenka: kam man taisyti, aš nusipirksiu naują. Žiedinė ekonomika yra ta dalis, kuri sukurtų sąlygas, kad sutaisyti būtų geriau ir draugiškiau gamtai“, – teigia D. Tracevičius.
Būtent šioje – daiktų taisymo srityje, Lietuva, pasak pašnekovo, turėtų pasitempti. Vienas iš būdų, sekti Švedijos pavyzdžiu, kuri taiko PVM lengvatas būtent daiktų taisymui.
„Reikiamas žaliavas šalis importuoja, todėl žaliavų suvartojimo ir atliekų tvarkymo prasme esame vidutiniokai – nelabai turime ko švaistyti. Tačiau daiktų taisymas – ankščiau tai buvo išplėtota sritis, tačiau dabar nykstanti, to daryti nebeapsimoka“, – sako specialistas ir papildo, kad ypač tuo atveju, kai prietaisas dar veikia, bet tampa nebereikalingas, jį galima parduoti ar padovanoti.
„Gerai, kad ta mūsų infrastruktūra Lietuvoje plečiasi ir pradeda veikti vis daugiau atidavimo centrų, tai yra, regioninių atliekų tvarkymo centrų“, – džiaugiasi D. Tracevičius. Šioje srityje šiuo metu pirmauja Alytaus miestas.
Pradėti nuo savęs: kuo mažiau atliekų į sąvartyną
Specialistas sako, kad atsakymas į klausimą, kaip integruoti žiedinę ekonomiką namų ūkiuose, yra paprastas, gal net nuobodus, bet veikiantis: rūšiuoti, kad kuo mažiau atliekų pasiektų sąvartyną. Nes likusios medžiagos, kurios nėra priskiriamos antrinėms žaliavoms, tai yra popieriui, pakuotėms, plastikui bei maistui, nukeliauja į sąvartyną ir yra sudeginamos.
Tačiau pašnekovas ragina atkreipti dėmesį, jog ne kiekviena plastiko pakuotė gali būti perdirbama. Tad perkant produktus plastikinėje pakuotėje reikėtų stebėti, kokiu numeriu pažymėtas plastikas, arba išvis atsisakyti tokios pakuotės.
„Geriausia, žinoma, paklausti savęs – ar man tikrai reikia šios prekės? Galbūt aš galiu išsinuomoti, panaudojau vieną kartą, po mėnesio, jei prireikė dar kartą, dar išsinuomojau. Ir kam man to daikto reikia?“ – retoriškai klausia D. Tracevičius.
Jis teigia, kad būtent šie pavyzdžiai atspindi žiedinę ekonomiką – daiktu pasinaudojęs žmogus jį grąžina, vėliau juo naudojasi kitas asmuo.
Potencialas verslui ir neišnaudotos politinės galimybės
Pasak D. Tracevičiaus, Lietuvoje yra verslo, kuris remiasi žiedine ekonomika, tačiau jis menkai pasiekia vartotoją. Archetipiniu pavyzdžiu jis įvardija įmonę „Gotas“, kuri nuomoja įrankius, tačiau dažniausiai jų paslaugomis naudojasi kiti verslai.
Kaip kitą sėkmingą modelį įmonės „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas įvardiją automobilių nuomos „City Bee“ verslą, pritraukiantį daug jaunų žmonių, kuriems automobilio reikia tik ilgesnės kelionės atveju. Tokias paslaugas populiarina ir kitos technologijos – įvairios programėlės – procesą tampa patogiu ir lengvai prieinamu.
„Tokie verslai, kurie suteikia paslaugą vietoje nuosavybės perleidimo, yra ateitis, nes kuo toliau mes judame, progresyvėjame, tuo mažiau yra noro turėti tą nuosavybę. Esmė yra tokia: pasinaudoji ir viskas. O kam tą turėti?“ – mano pašnekovas.
Ambicingus tikslus žiedinės ekonomikos srityje kelia ir Europos Parlamentas, praėjusį mėnesį balsų dauguma pritaręs nutarimui nuo 2021 metų uždrausti tam tikrų plastiko gaminių naudojimą. Iki 2030 metų taip pat siekiama padidinti atliekų perdirbimą iki 70 procentų.
Visgi D. Tracevičius pabrėžia, kad yra ir kita pusė – Europos komisijos ir šalių tarybos įtaka. Pasak jo, svarstant reglamentų ar direktyvų priėmimą išryškėja skirtis, kaip šiuos klausimus prioretizuoja Europos Parlamentas ir skirtingi Europos regionai: senosios Sąjungos narės, tokios kaip Prancūzija ir Olandija, aktyviai palaiko šiuos tikslus, o mūsų regiono aktyvumo trūkumas reikalauja ieškoti kompromiso.
„Europos komisija pateikia pasiūlymus, parlamentas nubėga į priekį su dar ambicingesniais [tikslais], o šalių taryba, jau kaip ir tie, kurie įgyvendina, bijodami, kad galbūt kas nepavyks, stengiasi tuos uždavinius sumažinti“, – skirtingus valstybių požiūrius į ribojimus paaiškina D. Tracevičius.
Motyvacija vaikšto tarp mūsų
Ieškant įkvėpimo prisidėti prie tvaresnės ateities, D. Tracevičius siūlo atsisukti į jaunus žmones. Pavyzdžiui, į tuos, kurie įkvėpti švedų jaunosios aktyvistės Gretos Thunberg, penktadienio pamokas iškeitė į protestus dėl klimato kaitos. Jo nuomone, vien tai, kad jauniems žmonėms rūpi ir jie kelia šį klausimą, yra svarbus rodiklis.
„Jeigu mes nenorime, kad jaunoji karta užaugtų pasikeitusiomis klimato sąlygomis, kur bio įvairovė yra labai sumažėjusi, daugybė gyvosios gamtos pražuvusios, tai yra signalas veikti. Ir jaunimo pavyzdys yra vienas iš motyvatorių“, – entuziazmo neslepia D. Tracevičius ir sako palaikantis jaunus žmones, kurie klimato kaitos problemas priima kaip iššūkį ir mato kaip grėsmę ateičiai.