„Jie išsiskiria ilgu nuotoliu, gali šaudyti į taikinius iš devynių kilometrų atstumo ir užfiksuoti reljefą bei Serbiją dominančius objektus giliai priešo teritorijoje“, – kalbėjo A. Vučicius, stovėdamas šalia Serbijos karių, apsitaisiusių beretėmis ir veido kaukėmis, saugančiomis nuo „Covid-19“.
Tai, kad NATO partnerė įsigijo šešis bepiločius orlaivius, Serbiją paverčia pirmąja Europos šalimi, naudojančia Kinijos kovinius dronus. Tai taip pat parodo, kad Kinija plečia savo strateginį pėdsaką ant NATO slenksčio – pradedant kibernetiniais puolimais ir intelektinės nuosavybės vagystėmis, baigiant strateginėmis investicijomis per „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą.
Kinijos veiksmai ragina Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją atsisukti į Aziją – potencialią naują grėsmę, keliančią nerimą Aljansui, kuris buvo sukurtas siekiant apsaugoti Europą nuo Sovietų Sąjungos, o paskui ir nuo Rusijos. Auganti Kinijos įtaka Balkanuose atspindi jos ekspansiją į kitas sritis, kuriose anksčiau dominavo Rusija. „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva jau pavertė ją svarbia žaidėja Vidurinės Azijos politikoje.
Šie žingsniai gali pagrįsti JAV poziciją, kol ši stengiasi įtikinti sąjungininkus bendromis jėgomis konfrontuoti su vis agresyvesne Kinija. Tačiau kitos NATO narės jaudinasi mažiau ir yra linkusios tęsti su Kinija verslo reikalus – nenorėdamos paklusti prezidentui Donaldui Trumpui, kuris kritikuoja Europos sąjungininkes dėl nepakankamų išlaidų gynybai, pats vienašališkai pasitraukęs iš Paryžiaus klimato susitarimo ir nutraukęs 2015 m. Irano branduolinį susitarimą, nepaisant garsių prieštaravimų žemyne.
„Amerika svarbiausia“ požiūrį, kuris atitolino tradicinius JAV draugus, dar kartą pabrėžė praėjusią savaitę Pentagono paskelbtas pranešimas, kad jis ketina išvesti 12 000 karių iš Vokietijos ir daugiau nei pusę išsiųsti iš Europos namo. Kritikuodamas Vokietijos gynybos išlaidas kaip neadekvačias, D. Trumpas pareiškė: „Mes nebenorime būti kvailių vietoje.“
NATO dilemos Kinijos atžvilgiu požymiai ryškėjo kelis mėnesius. Praėjusiais metais NATO atliko savo pirmąją Kinijos apžvalgą. Gruodžio mėnesį aljanso nariai pirmą kartą konkrečiai paminėjo Kiniją savo deklaracijoje po NATO viršūnių susitikimo.
Nesunku suprasti, kodėl Kinija neramina NATO lyderius. Visame žemyne plečiantis „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai, Kinija gvelbia strateginį turtą, įskaitant uostus, energetikos įmones ir robotikos firmas nuo Viduržemio iki Baltijos jūros. Kinijos telekomunikacijų milžinės „Huawei Technologies Co.“ ekspansija taip pat kelia susirūpinimą tokioms šalims kaip JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.
Jūrų keliai
O kur dar karinė Kinijos ekspansija. Valdant prezidentui Xi Jinpingui, Kinija 2017 m. atidarė savo pirmąją užjūrio karinę bazę Džibutyje. Bazė suteikia jai galios gyvybiškai svarbiuose jūrų keliuose netoli Afrikos kyšulio, kur JAV taip pat turi savo postą. 2016 ir 2017 m. ji užsisakė daugiau nei du tuzinus naujų laivų, o spalio mėnesį pareiškė, kad daro „stabilią pažangą“ dėl antrojo lėktuvnešio po pirmojo paleidimo 2017 m.
Iš Europos perspektyvos turbūt svarbiausia, kad Kinija palaiko glaudžius karinius ryšius su Vladimiro Putino vadovaujama Rusija, o 2017 m. netgi vykdė bendras pratybas Baltijos jūroje – regione, kuriam priklauso šešios NATO narės.
„Dabar Kinija yra NATO darbotvarkės viršuje, o anksčiau to nebuvo, – birželio 17 d. Briuselyje žurnalistams sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. – Kalbame ne apie NATO judėjimą Pietų Kinijos jūros link, bet apie faktą, kad Kinija juda vis arčiau mūsų. Matome kinus Arktyje, matome kinus Afrikoje, matome, kiek jie investuoja į mūsų pačių šalių infrastruktūrą ir, be abejo, matome juos kibernetinėje erdvėje.“
Nepaisant nenoro taikytis prie vis labiau konfrontuojančio D. Trumpo požiūrio į Kiniją, NATO narės negali ignoruoti spaudimo vytis kintančius Amerikos prioritetus.
„Sąjungininkės pripažįsta, kad Kinijos iššūkio suvaldymas tampa svarbiausiu JAV strateginiu prioritetu, – teigia Alexanderis Vershbow, buvęs JAV ambasadorius NATO ir buvęs šios organizacijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. – Nors joms gal ir neprireiks prisidėti savo pajėgomis, jos vis tiek turi parodyti, kad pripažįsta svarbiausią iššūkį JAV saugumui.“
Pasak A. Vershbow, jei sąjungininkės nereaguos į JAV susirūpinimą dėl Kinijos, Europa gali „tapti labiau pažeidžiama Kinijos spaudimo taktikų, prievartos ar dezinformacijos akivaizdoje. Tačiau aš manau, kad pati rimčiausia rizika yra tai, jog JAV sumažins savo indėlį į Europos saugumą.“
Nedaug galimybių
Apeiti kovos su Kinija retoriką gali būti nelengva. Be JAV palaikymo NATO sąjungininkės turi nedaug galimybių demonstruoti galią Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Tačiau JAV turi savų interesų nepaleisti NATO, įskaitant spaudimą Rusijos ekspansionizmui ir nors šiokį tokį Turkijos pririšimą prie Vakarų.
Bet kuri nauja Aljanso iniciatyva gali būti labiau politinė, nei karinė. Dažnas išorės ekspertų pasiūlymas – įkurti NATO Kinijos tarybą, panašią į dabartinę NATO Rusijos tarybą. Kiti siūlo organizuoti daugiau bendrų karinių pratybų su partnerėmis, tokiomis kaip Japonija ir Australija, ir galbūt įsteigti mokymo ir administracines įstaigas Ramiojo vandenyno regione.
Visos 30 aljanso narių į Kinijos ekspansiją žiūri skirtingai. Pastaraisiais mėnesiais Jungtinė Karalystė ir Prancūzija naudoja vis griežtesnę retoriką Pekino atžvilgiu, o štai Vokietija ir toliau išlieka atvira bendradarbiavimui. Kai kurios Pietų Europos valstybės, tokios kaip Graikija ir Portugalija, Kinijos investicijas laiko svarbesnėmis už saugumą; panašiai mąsto ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Baltijos šalys ir toliau daugiausia dėmesio skiria Rusijos grėsmei.
Pekino požiūris
Šie iššūkiai Pekinui ne paslaptis. „Žiūrint amerikiečių akimis, NATO yra strateginis Amerikos įrankis, – teigia Wangas Yiwei, buvęs Kinijos diplomatas Briuselyje ir Kinijos Tarptautinių reikalų instituto direktorius Renmino universitete Pekine. – Tačiau NATO turi 30 valstybių narių, ir joms sunku pasiekti bendrą sutarimą. Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys kaip pagrindinę grėsmę mato Rusiją, ne Kiniją.“
Šiems nesutarimams gali būti skiriamas didesnis dėmesys, jei demokratas Joe Bidenas laimės prieš D. Trumpą lapkričio mėnesio prezidento rinkimuose. J. Bidenas greičiausiai norės glaudžiau derinti savo veiksmus su NATO sąjungininkėmis saugumo politikos srityje.
„Jei laimės J. Bidenas, sulauksime nuoširdaus prašymo koordinuoti politiką“, ir „Europos vyriausybėms bus žymiai sunkiau atsisakyti“, pažymi Jonathanas Eyalas, Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto Londone tarptautinis direktorius.
Be to, jei Kinijos strateginis pėdsakas ir toliau plėsis taip sparčiai, kaip plėtėsi pastarąjį dešimtmetį, Europos sąjungininkių nebereikės atkakliai įtikinėti tęsti veiksmų Ramiojo vandenyno regiono atžvilgiu, juo labiau, kad NATO periferijoje esančios valstybės jau pradeda rinktis, kurią pusę palaikyti.
Serbiškas simbolizmas
Serbija – puikus pavyzdys. Pasak prezidento A. Vučičiaus, pardavusi Serbijai savo CH92-A dronus (kaina nenurodoma), Kinija sutiko perleisti ir technologijas, kad ateityje šalis galėtų kurti nuosavus karinius dronus.
Tai sandoris, kuriame gausu simbolikos, kadangi 1999 m. NATO intervencija Jugoslavijoje tuo metu buvo vertinama kaip karinio aljanso aktualumo išbandymas pasaulyje po Šaltojo karo.
Intervencija, per kurią JAV kariniai lėktuvai netyčia numetė penkias kontroliuojamas bombas ant Kinijos ambasados Belgrade, paragino Kinijos ir Serbijos politikus stiprinti savo pajėgas prieš Amerikos ir jos NATO sąjungininkių dominavimą.
Pastaraisiais mėnesiais Serbijos sostinės Belgrado viešajame parke, esančiame tarp prezidento rūmų ir parlamento, kabojo plakatas su anti-NATO lozungais ir serbų aukų iš Kosovo karo vaizdais, pasakoja Majda Ruge ir Nicu Popescu iš Europos užsienio reikalų tarybos. Neseniai jį pakeitė kitas, kuriame skelbiama: „Kinai ir serbai – amžini broliai“.
Nors Belgradą ir Pekiną iš tiesų sieja istoriniai ryšiai, A. Vučičiaus ir jo partijos pareigūnų motyvacija šių santykių stiprinimui yra šaltai apskaičiuota, el. laiške rašė M. Ruge.
„Kinijos verslo modelis imponuoja politiniams lyderiams, tokiems kaip prezidentas A. Vučičius, kurie klesti sistemoje, pasižyminčioje silpna teisine sistema, be patikrinimų ir balansų, be laisvos žiniasklaidos ar tikros rinkos konkurencijos, – teigia ji. – Taigi galime tikėtis, kad šie santykiai ir toliau klestės politiniu, kariniu, kultūriniu ir ekonominiu lygmeniu.“
Vis dėlto Serbijos elito noras glaudžiai bendradarbiauti su Kinija „potencialiai gali mus nuvesti į konfliktą su Vakarais, kurie turi savų įtarimų dėl Kinijos tikslų“, sako Igoris Novakovičius, Belgrade įsikūrusio Tarptautinių ir saugumo reikalų centro tyrimų vadovas.
Jis pažymi, kad Serbijos „santykiai su Kinija gali tapti rimta politine problema: esame giliame NATO pilve.“
