Paauglys tapo amžiaus nusikaltimo auka. Jo nužudymas šokiravo visuomenę. Bobby sutiko du protingus, tačiau piktavalius paauglius Richardą Loebą ir Nathaną Leopoldą, kurie pamanė, kad būtų visai smagu sulaužyti vieną iš Dievo įsakymų – „Nežudyk“.
Šiai porelei vaikinuko nužudymas nieko nereiškė. Jie įvykdė nusikaltimą tiesiog norėdami pajusti, ką tai reiškia, pajusti tą jaudulį. „Nužudymas buvo eksperimentas, – vėliau savo advokatui Clarence‘ui Darrow sakė N. Leopoldas. – Tokį nužudymą galima taip pat lengvai pateisinti, kaip ir pateisinti entomologą, smeigtuku prismeigiantį vabalą.“
Toks didžiulis jaunųjų žudikų ego, rodos, buvo neišvengiamas, atsižvelgiant į jų kilmę, rašo „The New York Daily News“. Abu jie gimė turgingose šeimose ir abu buvo apdovanoti išskirtiniais protiniais gebėjimais. 1904 metais gimęs N. Leopoldas buvo sūnus vyro, kuris susikrovė turtus iš dėžių gamybos. Jo intelekto koeficiento būta genijaus lygio. Jis skaitė paskaitas apie botaniką, rašė mokslinius traktatus ornitologijos tema, mokėjo dešimt kalbų, o laisvalaikiu vertė literatūros klasikos kūrinius.
R. Loebas gimė 1905 metais taip pat milijonieriaus šeimoje ir buvo taip pat labai protingas. Labai mėgo skaityti, ypač detektyvus. Sulaukę penkiolikos abu vaikinai jau studijavo koledže.
N. Leopoldas buvo apsėstas vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche „antžmogio“, kurio neriboja tokie menki dalykai kaip įstatymai ar moralė. Abu vaikinai pradėjo nuo smulkių nusikaltimų, pavyzdžiui, plytgaliais daužydavo langus. Vėliau jų žiaurumas įgavo kone nekontroliuojamą mastą.
1921 metais bičiuliai buvo trumpam išsiskyrę, kai R. Loebas išvyko studijuoti į Mičigano universitetą. Būdamas septyniolikos, jis tapo jauniausiu šios aukštosios mokyklos absolventu.
1923 metų rudenį R. Loebas grįžo į Čikagą, ir nedorėliai draugai vėl susitiko. Jie nusprendė įgyvendinti tobulą nusikaltimą – pagrobti žmogų ir reikalauti už jį išpirkos – apie kurį fantazavo R. Loebas. Nusikaltimą jie planavo visą žiemą.
1924 metų gegužės 21 d. jie išsinuomavo automobilį ir pasirūpino būtiniausiais dalykais – kaltu, virvėmis ir druskos rūgštimi. Tuomet jie nuvažiavo į parką prie vietos mokyklos ir laukė tobulos aukos. Jie laukė kelias valandas, kol pamatė B. Franksą.
Pasinaudojęs tuo, kad abu domėjosi tenisu, R. Loebas įsiviliojo B. Franską į automobilį, apsimesdamas, kad jam reikia patarimo dėl teniso raketės.
Kitą rytą į darbą einantis vyras pralaidos vamzdyje atokioje vietoje už miestelio ribų rado nuogą berniuko kūną, kurio veidas ir lyties organai buvo nudeginti rūgštimi.
Naktį ir anksti ryte Franksų šeima sulaukė skambučio iš „George‘o Johnsono“ ir sulaukė iš jo mašinėlę spausdintos raštelio, kuriame už Bobby reikalaujama 10 tūkst. JAV dolerių išpirkos. Tačiau išpirka tapo beprasme, kai pavakarę buvo atpažintas Bobby kūnas.
N. Leopoldas ir R. Loebas veikiausių būtų išsisukę dėl žmogžudystės, tačiau juos išdavė viena smulkmena – nusikaltimo vietoje rasti iš vėžlio kiauto pagaminti akiniai su neįprastu vyriu.
Detektyvai nustatė, kad vienoje Čikagos optikoje buvo parduoti tik trys tokių akinių vienetai, ir vieni priklausė N. Leopoldui. Nepaisant viso kruopštaus planavimo, jis padarė vieną mažą klaidą: pametė akinius, kurie iškrito iš kišenės, kai jis tempė Bobby kūną į vamzdį.
Iš pradžių N. Leopoldas teigė, kad akinius pametė, kai stebėjo paukščius. Tačiau abu vyrukai labai greitai palūžo per apklausas. Jie beveik identiškai papasakojo nužudymo aplinkybes, tačiau dėl nužudymo apkaltino vienas kitą.
Kalbant apie motyvą, jie sakė, kad tiesiog siekė jaudulio. Vienas laikraštis šią bylą apibūdino, kaip „emocinį laboratorinį tyrimą“.
Turtingos kaltinamųjų, kuriems grėsė kartuvės, šeimos ėmėsi teisinių priemonių ir pasamdė 66 metų advokatą C. Darrow, garsėjusį tuo, kad nuo egzekucijos išgelbėjo šimtą ginamųjų. Jeigu N. Leopoldas ir R. Loebas būtų pareiškę esantys nekalti, bylą svarstytų prisiekusieji. O tai nebūtų buvęs labai protingas sprendimas, atsižvelgiant į kaltinamųjų arogantiškumą.
Todėl C. Darrow visus nustebino teismui pareiškęs, kad jo ginamieji prisipažįsta kaltais. Tokiu atveju teisėjas turėjo nuspręsti – mirtis ar gyvenimas. Vėliau tris dienas psichiatrai teisėją įtikinėjo, kad nors teisiškai kaltinamieji buvo pakaltinami, iš tiesų jie buvo psichiškai nesveiki. „Jie jį nužudė taip, kaip galėjo nužudyti vorą ar musę“, – sakė advokatas.
Galiausiai C. Darrow galėjo pasigirti, kad jau yra išgelbėjęs nuo kartuvių 102 ginamuosius, nes teisėjas abu jaunuolius nuteisė kalėti 99 metus.
R. Loebas kalėjo iki 1936 metų, kai kitas kalinys, įniršęs dėl to, kad E. Loebas prie jo seksualiai priekabiavo, nudūrė jį duše. O N. Leopoldas kalėjime išbuvo 33 metus ir šešis mėnesius. Paleistas anksčiau laiko, 1958 metais jis išvyko į Puerto Riką ir ramiai sau gyveno iki 1971 metų, kai mirė nuo širdies smūgio.