46-erių metų Berdiansko komercinio jūrų uosto, esančio pietrytinėje Ukrainoje, direktorė yra rusakalbė. Ji net gimusi Rusijoje. Vis dėlto O. Saminina prisijungė prie šimtų kitų gyventojų, kurie stovėjo priešais regioninės administracijos pastatą, – kurį saugojo okupacinė Rusijos kariuomenė, bet ant kurio vis dar plevėsavo Ukrainos vėliava, – ir skandavo „Keliaukit namo! Grįžkit namo!“
„Rusų kareiviai okupavo mūsų miestą. Jie manė, kad žmonės apsidžiaugs juos pamatę, šypsosis ir svetingai pasitiks, bet taip nėra, – antradienį kalbėjo O. Samianina. – Mums nereikia Putino „pagalbos“.
Rusų karių pasitikimas Berdianske ir kaimyniniame Mariupolyje – dviejuose daugiausia rusakalbiuose miestuose, turinčiuose naudos iš Rusijos prekybos ir turistų, – rodo, kaip invazija į Ukrainą, regis, veikiau sutelkia 41 milijoną gyventojų turinčią tautą nei ją dar labiau suskaldo.
Uostamiesčiai ant Azovo jūros kranto didele balsų dauguma balsavo už prezidentą Viktorą Janukovyčių prieš tai, kai 2014 metais provakarietiški protestuotojai išstūmė jį iš posto. Tais metais Mariupolį net trumpai buvo užėmusios prorusiškos jėgos, kai jis buvo vienas iš miestų-taikinių šalies pietuose ir rytuose.
Per vietos valdžios rinkimus 2020 metais jie vėl balsavo už prorusiškas partijas. Viešosios nuomonės apklausos – bent jau iki praėjusios savaitės – vis dar rodė, kad gyventojai Ukrainos kontroliuojamuose rytuose išlieka mažiausiai linkę paremti šalies stojimą į NATO ar Europos Sąjungą.
Skysta parama
Tie, kurie džiugiai pasitinka Rusijos pajėgas, galbūt nelabai norėtų demonstruoti tokias savo nuotaikas, atsižvelgiant į prieš Ukrainą pradėtą karą. Vis dėlto kol kas nedaug ženklų – jei jų apskirtai yra, – rodančių, jog Rusijos kariai miestuose sulaukia paramos, ir tai neabejotinai turi ilgalaikį poveikį V. Putino planui įkurti draugišką vyriausybę, tarsi kokį nebylų palydovą, kuri vadovautų Ukrainai.
O. Saminina didžiąją savo suaugusiojo gyvenimo dalį praleido Chersone, dar viename daugiausia rusakalbių apgyventame uostamiestyje, esančiame už 350 km į vakarus nuo Berdiansko. Pasak miesto mero Ihorio Kolychajevo, Rusijos kariai į miestą įžengė kovo 2 d. Kalbėdamas per televiziją, jis sakė, kad pareigūnai derasi dėl „žaliųjų koridorių“, kuriais būtų pristatomi medikamentai ir maisto produktai.
Tuo metu daugiau nei 500 000 gyventojų turintis Mariupolis smarkiai apšaudomas artilerijos ir bombarduojamas iš oro. Proukrainietiškai nusiteikę aktyvistai į šio miesto rusakalbį merą Vadymą Boičenką žiūrėjo įtariai iki pat praėjusios savaitės. Praėjusią savaitę jis per Ukrainos televiziją puolančiąsias pajėgas įvardino kaip „Rusijos nacius“, apkaltinęs juos sąmoningai taikant į infrastruktūrą ir apšaudant gyvenamuosius rajonus. Rusija tvirtina neva nesitaikanti į civilius gyventojus.
Praėjusį pirmadienį kariai, nufilmuoti priešais Berdiansko miesto rotušę, nereagavo į žmonių skanduotes ir, kaip pabrėžė O. Saminina, nešaudė į civilius. „Jie net nepakeitė vėliavų, nes dabar jie suvokia, kad visa, ką jie girdėjo iki tol, yra melas, – kalbėjo O. Saminina. – Jiems buvo aiškinama, neva mums reikia, kad jie mus išgelbėtų, mums padėtų.“
Skirtingi žmonės
O. Samininos teigimu, ukrainiečiai skiriasi nuo rusų – ir nesvarbu, kokia jų gimtoji kalba, – jie netylės ir jiems nepatinka būti kontroliuojamiems. Ji palygino tai su daugumos – jokiu būdu, ne visų – rusų nenoru kalbėti prieš savo vyriausybę.
Dabar ji nutraukė ryšius su savo Rusijoje gyvenančiais bičiuliais ir giminaičiais, sakančiais, jog jie netiki tuo, kas neatitinka per Rusijos televiziją rodomos informacijos. „Mes daugiau niekada nesikalbėsime“, – sakė ji.
O. Saminina smulkiai nupasakojo savo pokalbius su jais, kaip stengėsi juos įtikinti. Aiškinau jiems: „Mus bombarduoja čia! Jie bombarduoja civilius, net vaikų darželius, vaikai miršta, žmonės miršta!“ – sakė ji. O jie man atsako: „Nesąmonė, Putinas bando jums padėti“. O. Saminina nuleido rankas: „Ar jūs kvaili?“
