Tačiau Pietų Indijoje, jei neliečiamieji siekia pakeisti savo statusą, įgauna daugiau ekonominių išteklių ar pradeda dalyvauti politiniame gyvenime, dominuojančios kastos dažnai naudoja smurtą.
Bet jei viskas vyksta tik religiniu aspektu, aukštosios kastos į neliečiamųjų emancipaciją žiūri kur kas palankiau.
Visuomenė susideda iš tūkstančių įvairių kastų
Trečią vasario savaitgalį Indijos gatvėse kilo protestai. Šimtai džatų bendruomenės narių reikalavo, kad ir jiems būtų nustatytos kvotos itin paklausioms darbo vietoms valstybinėse institucijose bei studijų vietos universitetuose. Ši bendruomenė nepatenka į sąrašus pačių žemiausių kastų, kurioms ir nustatomos šios teisės.
Nors oficialiai kastų sistema Indijoje panaikinta daugiau nei prieš 60 metų, ji gyvuoja iki šiol. Tyrimai rodo, kad trečdalis bene tankiausiai pasaulyje apgyvendintos šalies gyventojų pripažįsta, jog kasdieniame gyvenime vadovaujasi hinduistine kastų sistema ir vengia neliečiamųjų – žemiausiai grupei priklausančių žmonių. Pavyzdžiui, maždaug 30 proc. indų teigia, kad neleistų neliečiamiesiems įžengti į savo namų virtuvę ir naudotis tais pačiais įrankiais.
Kastų sistema ilgai buvo laikoma viena griežčiausių visuomenės sluoksniavimo formų pasaulyje ir yra būdinga Indijai bei jai artimiems kraštams, kuriuose paplitęs hinduizmas. Dar senuosiuose hindų šventraščiuose yra minima varnų, arba spalvų, sistema. Anot mitų, iš aukojamo pirmžmogio Purušos kūno dalių sukuriamas visas pasaulis, taip pat – visuomenės luomai: iš burnos – šventikai (brahmanai), iš rankų – kariai, iš šlaunų – prekybininkai (vaišijai), iš pėdų – žemdirbiai ir tarnai (šudros). Tiesa pati žemiausia – neliečiamųjų kasta, pradėta minėti daug vėliau.
Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė K. Garalytė sako, kad neliečiamybės fenomeno atsiradimą mokslininkai vertina labai įvairiai. Pavyzdžiui, kai kas aiškina, kad neliečiamybė atsirado dėl mišrių santuokų tarp skirtingų kastų narių, kiti teigia, kad galbūt labiau dėl darbų pasiskirstymo. O prancūzų antropologas, vienas žymiausių kastų teoretikų Louis Dumont`as teigė, kad kastų sistema yra pagrįsta švarumo ir nešvarumo priešprieša.
„Kastų sistemos vaizduojamos kaip piramidė. Viršuje yra brahmanai, kurie įkūnija aukščiausią švarumo lygmenį, nes jų veikla tradiciškai susijusi su religine sfera (pavyzdžiui, šventųjų tekstų skaitymo ritualais), intelektualine veikla. O neliečiamieji yra visuomenės apačioje, nes per amžius buvo susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: jiems buvo patikėta tvarkyti kritusius gyvulius, dirbti su jų oda, siūti batus arba kitus odinius daiktus, taip pat valyti tualetus ir t. t.“, – aiškina K. Garalytė.
Anot jos, svarbu pažymėti, kad kastų sistema visada buvo kur kas sudėtingesnė, negu pasakojama Vedose. Indijos visuomenė susideda iš tūkstančių įvairių kastų, kurioms būdinga endogamija (galima tuoktis tik grupės viduje) ir profesinė specializacija, vis dar perduodama iš kartos į kartą.
Kastų sistema įtvirtinama net konstitucijoje
Tiesa, tokia kastų sistema ir neliečiamųjų fenomenas, kokį žinome dabar, atsirado palyginti neseniai. Kastos Indijos simboliu tapo kolonijiniu laikotarpiu, kai britai, padedami brahmanų (šventikų), daugiasluoksnę visuomenę, pasidalijusią į daugybę profesinių grupelių, suskirstė hierarchiškai pagal varnų modelį, kad būtų lengviau pažini ir valdyti. 1947 m., Indijai paskelbus nepriklausomybę, kastinė diskriminacija pripažįstama nusikalstama ir neliečiamybės praktika uždraudžiama. Ir, nors kastų sistema taip žiauriai, kaip anksčiau, nepraktikuojama (pavyzdžiui, seniau neliečiamieji turėdavo nešioti varpelius, pranešančius apie jų artėjimą), tačiau, anot K. Garalytės, ji vis dar itin stipri.
„Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją neliečiamybės pagrindu, bet ne kastų sistemą. Netgi priešingai, kastų sistema yra tam tikra prasme įtvirtinama, nes Konstitucijoje nurodoma, kad tam tikroms grupėms žmonių (neliečiamiesiems ir gentinėms bendruomenėms) jų socialinės tapatybės pagrindu yra numatytos valstybinės kvotos valstybinėse tarnybose ir valstybinėse aukštosiose mokyklose“, – pastebi politologė.
Jos teigimu, šiuo metu kastinė nelygybė išlieka, bet įgauna kitas formas: neliečiamųjų ir kitos žemosios kastos, pasinaudojusios valstybinėmis kvotomis, po truputį kyla į viršų tiek socialine, tiek ekonomine prasme, kita vertus, Indijos kaimuose neliečiamybė yra praktikuojama pačiomis žiauriosiomis formomis, kaip kad buvo kolonijiniais arba ikikolonijiniais laikais.
Būtent minėtų kvotų, kurios šiuo metu rezervuoja apie pusę darbo vietų valstybinėse institucijose ir universitetuose ekonomiškai atsiliekančioms grupėms, ir reikalavo džatų bendruomenės protestuose. Lietuvos ambasadoriaus Indijoje Laimonas Talat-Kelpša sako, kad džatų bendruomenė, nors ji nėra pati skurdžiausia Indijoje (tai daugiausia žemdirbių, žemvaldžių bendruomenė) ir turi turto, todėl gali vaikus išleisti į mokslą, matyt, irgi susiduria, kaip jie patys vertina, su tam tikru socialiniu neteisingumu, kai išsilavinę vaikai negali patekti į aukštąsias mokyklas, negali siekti valstybės postų vien dėl to, kad dalis jų rezervuota kitų kastų atstovams.
„Yra tokių situacijų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Gudžarato valstijoje patelių bendruomenė irgi susibūrė, o jų sambūris virto masiniu judėjimu. Jie reikalavo, kad patelių bendruomenė irgi būtų pripažinta atskirtąja ir kad jai taip pat būtų taikomos tos pačios lengvatos, nors, kaip daugelis pastebėjo, patelių bendruomenė visoje Indijoje yra viena labiausiai pasiturinčių“, – kalba L. Talat-Kelpša.
Negana to, bendruomenės, esančios tarp tradicinės aukštesnės ir žemiausios kastos, sudaro maždaug pusę šalies gyventojų. Bijoma, kad ir kitos bendruomenės nepareikalautų kvotų, o tai reikštų didėjančius neramumus, kurie jau dabar Indijos valdžiai kelia galvos skausmą.
Aukštesnių kastų dominavimas saugomas sąmoningai
„Augau Indijoje ir prisimenu mokytoją aiškiai sakant, kad kastų diskriminacija – praeities dalykas, – rašo CNN žurnalistas Ravi Agrawalas. – Ir visgi tai netiesa. Nors sistema, vertusi neliečiamuosius plauti tualetus, buvo panaikinta ir Indijoje sparčiai augo vidurinė klasė, mes vis tiek žinojome, kad kastos yra visur. Daugeliu atveju mūsų statusas buvo matomas pavardėse, politinės partijos neretai kuriamos apie kastas, bendruomenės laikėsi drauge. Ir, žinoma, buvo nacionalinė kvotų sistema.“
Kaip sako K. Garalytė, rezervacijų politika Indijoje vertinama labai daugiaprasmiškai. Be abejo, ji reikalinga socialiai pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip buvę neliečiamieji arba gentinėms bendruomenėms, nes šių žmonių socialinė ir ekonominė pažanga be valstybės įsikišimo sunkiai įsivaizduojama ir, ko gero, beveik neįmanoma. Tačiau kitas klausimas yra kvotų veiksmingumas ir įgyvendinimas.
Atlikti tyrimai ir besitęsiantys įvairūs protestai, pabrėžia politologė, liudija, kad kvotų sistema sąmoningai neįgyvendinama iki galo. Pavyzdžiui, daugelis socialiai pažeidžiamoms grupėms rezervuotų vietų yra neužpildomos sistemingai ir sąmoningai, bandant išlaikyti aukštesnių kastų dominavimą: „Žema kastinė tapatybė, kuri anksčiau buvo socialinės stigmatizacijos ženklas, šiandien tampa ekonominio ir politinio įgalinimo priemone. Tai aiškiai matome Harijanos valstijoje protestuojant džatams – ekonomiškai ir politiškai dominuojančiai kastai. Tai nėra ekonomiškai atsilikusi kasta – iš esmės džatai siekia gauti valstybės privilegijų ir dar labiau sustiprinti savo galios pozicijas labiau skurstančių kastų sąskaita.“
Kastos – didžiausias šiuolaikinės Indijos paradoksas
Nemenka išlikusi diskriminacija verčia neliečiamuosius ieškoti išeičių, kaip savo statusą pakeisti. Dalis jų keičia religiją tikėdamiesi, kad islamo, budizmo ar krikščioniška bendruomenė juo priims kaip lygius. Kelias savaites neliečiamųjų ramnamių bendruomenėje gyvenusi K. Garalytė pastebi, kad į neliečiamųjų pastangas pakeisti savo statusą reaguojama labai įvairiai. Pavyzdžiui, pietų Indijoje, jei neliečiamieji pradeda siekti pakeisti savo statusą, įgauna daugiau ekonominių išteklių ar pradeda dalyvauti politiniame gyvenime ir balsuoja ne taip, kaip norėtų dominuojančios kastos, dažnai pastarosios naudoja smurtą (netgi vykdomos žudynės), kad pažabotų žemųjų kastų socialinį, ekonominį ir politinį kilimą.
„Bet jei viskas vyksta tik religinėje plotmėje, kaip kad darė neliečiamųjų bendruomenė Čatysgaro valstijoje, aukštosios kastos žiūri į neliečiamųjų emancipaciją kur kas palankiau“, – kalba K. Garalytė.
Vis dėlto, nors dažniausiai kalbama apie kastos pakeitimą, pasak K. Garalytės, pasigirsta kalbų ir apie visišką jų panaikinimą: „Apie būtinybę panaikinti kastas kalbama jau labai seniai, dar kolonijiniu laikotarpiu krikščionių misionieriai kritikavo kastų sistemą ir laikė ją viena pagrindinių Indijos atsilikimo ir indų moralinės degradacijos priežasčių. Yra žmonių, kurie visomis išgalėmis siekia kastinės santvarkos panaikinimo. Tai buvę neliečiamieji, kitaip – dalitai. Tai žmonių grupės, buvusios ir vis dar esančios pačioje socialinės hierarchijos apačioje ir turinčios skaudžios socialinės ir ekonominės diskriminacijos patirties. Netgi kai kurie iš radikaliau nusiteikusių judėjimų lyderių ima kalbėti apie revoliucijos būtinumą, tačiau dažniausiai kalbos apie revoliuciją baigiasi retorika.“
Kaip pastebi K. Garalytė, pavyzdžiui, dalitų revoliuciniai siekiai yra apriboti rezervacinę valstybės politiką, tačiau, nors jie ir siekia atsikratyti buvusių neliečiamųjų tapatybės, būtent per ją gauna valstybės teikiamas privilegijas. „Rezervacijų įstatymai, dėl kurių dabar ir vyksta protestai Harijanos valstijoje, yra viena iš kertinių priežasčių, palaikančių kastų gyvybingumą. Kadangi tam tikrai žmonių grupei suteikiamos privilegijos kastinės tapatybės pagrindu, žmonės suinteresuoti palaikyti kastinę tapatybę. Tai visiškai logiška ir natūralu, bet kartu yra didžiausias šiuolaikinės Indijos politikos ir visuomenės paradoksas“, – teigia politologė.