Labiausiai H. Boydui nerimą kelia Kinijos užsienio politikos kurso pasikeitimas.

„Anksčiau Kinija labiausiai akcentavo vidaus politiką, tačiau 2013 m. į valdžią atėjus XI Jinpingui (Si Dzinpingui) Kinijos užsienio politika ėmė demonstruoti didesnį susidomėjimą regioniniais bei politiniais, taip pat ir geostrateginiais reikalais“, - aiškino politologas.

Anot H. Boydo, Kinija, kurią domina tolimesnis ekonomikos augimas, imsis prekybinių kelių užsienyje kūrimo ir vis didesnę reikšmę turės Centrinė Azija, rašo „Focus“.

„Šių maršrutų saugumas vis labiau domina Pekiną“, - įsitikinęs H. Boydas.

„Vis dėlto būtent šis augantis susidomėjimas už savo ribų sukels konfliktą su kitomis galingomis valstybėmis, ypač Rusija, nes ši šalis nenori prarasti įtakos regione; taigi šios šalys nenusileis viena kitai“, - pabrėžė jis.

Politologo teigimu, Rusija jau dabar reaguoja į situaciją – stiprinamos Rusijos pozicijos Tadžikijoje ir Kirgizijoje.

„Tuo pačiu Rusijos valdžia sako: galite didinti prekybą, mes nesipriešiname, bet planuojame ir toliau čia būti svarbiausia galia“, - mano H. Boydas, primindamas taip pat ir apie Maskvos pasirengimą įtraukti į konfliktus savo ginkluotąsias pajėgas, kaip tai ji jau padarė rengdama karinę kampaniją Sirijoje.

„Taigi artimiausioje ateityje galimas realus pavojus“, - konstatavo H. Boydas.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad kol kas Kinijos kariuomenė nepakankamai pasirengusi ir apginkluota karinėms operacijoms užsienyje. H. Boydas mano, kad konfrontacijos tarp šių valstybių galima tikėtis ne dabar, o per artimiausius dešimt metų.

Kol kas konflikto tarp šių dviejų valstybių scenarijus atrodo mažai tikėtinas, ypač atsižvelgiant į tai, kad santykius po TSRS griūties labai pagerinusius Maskvą ir Pekiną vienija nepalankus JAV dominavimo pasaulyje vertinimas.

Be to, tiek Kinija, tiek ir Rusija dažnai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje išreiškia vieningą, bet kitų nuolatinių Saugumo Tarybos narių interesams prieštaraujančią poziciją. Ne išimtis ir sankcijų Sirijai ar Iranui taikymo klausimas.