Karas, kurį laimi Rusija

Nors šiuo metu gali pasirodyti kitaip, vis dėlto Maskva laimi žiniasklaidos karą, rašo Ilanas Bermanas – Vašingtone įsikūrusios JAV užsienio politikos tarybos viceprezidentas.

Praėjus keturiems mėnesiams nuo krizės Ukrainoje pradžios, Rusija vykdo didžiulę nepertraukiamą žiniasklaidos kampaniją, formuodama pasaulio suvokimą apie dabartinius įvykius. Ši agresyvi žiniasklaidos kampanija, vykdoma pasitelkus valstybės valdomus leidinius (pavyzdžiui, „Rossija segodnia“), puolimus spausdintiniuose, radijo ir televizijos pranešimuose, apima viską nuo akivaizdžiai melagingos informacijos apie Ukrainos politines partijas iki atvirų prasimanymų apie prorusiškų sentimentų Pietryčių Ukrainoje mastą, rašo „The National Interest“.
 
Šios kampanijos mastas neturi precedento. Kaip teigia Rusijos politikos apžvalgininkas Igoris Eidmanas, šios kampanijos mastas prilygsta didžiausiai mūsų laikų specialiajai informacijos operacijai, kuri iki šiol buvo vykdoma be jokių kliūčių. JAV ir Europai niekaip nepavyksta sutarti dėl to, kaip turėtų būti tinkamai reaguojama į Ukrainos krizę bei į Rusijos vykdomą politiką plačiąja prasme.
 
Nepaisant prieštaringų vertinimų, Rusijai pavyko pasiekti reikiamą rezultatą. Šalies viduje įsiveržimas į Ukrainą buvo pateiktas kaip strateginė pergalė, todėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiuo metu mėgaujasi dar neregėtu populiarumu. Neseniai Maskvoje įsikūrusio „Levanda Center“ atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog V. Putiną remia 82 proc. 40–54 m. amžiaus rusų. Jo rėmėjų dar daugiau tarp tų, kurie per jauni prisiminti Tarybų Sąjungos laikus. Tačiau užsienyje taip pat atsirado tokių, kurie vertina Rusijos įvykdytą Krymo užėmimą kaip daugiau mažiau teisėtą veiksmą, o tolimesni Rusijos veiksmai Ukrainos teritorijoje, jų manymu, nors ir netinkami, nėra tokie jau neteisėti.
 
JAV žiniasklaida, nors ir pavėluotai, tačiau vis dėlto mėgina tam duoti atkirtį. Įvairūs JAV transliuotojai („Radio Free Europe“, „The Voice of America“ ir kiti) pateikia savo įvykių postsovietinėje erdvėje versiją. Taip pat pradėta įgyvendinti iniciatyva pavadinimu „Crimea Realities“. Tai internetinė svetainė, skirta kovai su klaidinga informacija, susijusia su tuo, kas kas šiuo metu vyksta Rytų Ukrainoje. Tačiau akivaizdu, kad to nepakanka.
 
Be jokios abejonės, norint konkuruoti su Rusijos skleidžiama propaganda, būtina skirti daugiau lėšų. Šiuo metu „The Voice of America“ Rusijos tarnybos finansavimas per metus siekia vos 13 mln. JAV dolerių (apie 45 mln. litų), o tai tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kiek propagandos skleidimui žiniasklaidoje skiria Rusija. Vien „Rossija segodnia“ per metus neabjektyviam naujienų skleidimui skiria 300 mln. JAV dolerių (daugiau nei 1 mlrd. litų), o tai reiškia, kad rusakalbiams pasaulio gyventojams informaciją skleidžianti JAV viešoji diplomatija neturi jokių šansų konkuruoti su Kremliumi.
 
Visuomenės informavimui būtinų lėšų yra, tik jas reikia rasti JAV biudžete. Jei JAV Kongresas atkreiptų dėmesį į šią problemą, šias trūkstamas lėšas galima būtų perskirstyti iš kitų sektorių bei panaudoti viešosios diplomatijos tikslais.
 
Taip pat JAV transliuotojams gyvybiškai svarbus pastovus Baltųjų rūmų dėmesys. Pirmąją JAV prezidento Baracko Obamos kadenciją administracija buvo įvardijusi santykių su Rusija atnaujinimą kaip pagrindinį užsienio politikos tikslą. Tačiau šis tikslas buvo pamirštas dar prieš prasidedant krizei Ukrainoje, o prasidėjus krizei šia tema nebebuvo kalbama visiškai. Nuo tada Baltieji rūmai vengia kalbėti apie nuoseklią politiką Rusijos atžvilgiu. Dėl šios priežasties oficialiosios žiniasklaidos atsakas į V. Putino valdomos Rusijos veiksmus lieka neaiškus.
 
Rusijos demonstruojama agresija Ukrainoje – tai iššūkis Europos politinei ir teisinei santvarkai, o tai reiškia, kad į šį mestą iššūkį Vakarai turi atsakyti tvirtai ir vieningai. Esant būtinybei, kova su Rusijos skleidžiama propaganda turi tapti esminiu šių dedamų pastangų komponentu. Jei tikimės išspręsti dabartinę krizę be tolimesnio Maskvos avantiūrizmo, privalome informuoti Rusijos gyventojus apie potencialią politinę ir ekonominę kainą, kurią jiems teks sumokėti, o užsienio valstybės privalo suvokti dabartinės krizės pasekmes Europos saugumui ir vieningumui ilgalaikėje perspektyvoje.