Dar prieš tapdamas Richardo Nixono patarėju nacionalinio saugumo klausimais, Henris Kissingeris suprato, kaip sunku Vašingtone vykdyti užsienio politiką. „Nėra tokio dalyko, kaip Amerikos užsienio politika, – 1968-aisiais rašė H. Kissingeris. – Egzistuoja tik veiksmų seka, kuri teikia tam tikrą rezultatą, kurio galbūt neplanuota pasiekti.“ Tyrimų ir žvalgybos organizacijos bando šiai veiksmų sekai suteikti racionalumo ir nuoseklumo.
Dvi išskirtinai amerikietiškos patologijos paaiškina nuoseklaus strateginio mąstymo stoką. Pirma, aukščiausias asmuo buvo pasirinktas dėl kitų įgūdžių. „Tipiškas politinis lyderis šiuolaikinėje „vadybinėje“ visuomenėje – žmogus su tvirta valia, dideliais gebėjimais būti išrinktas, bet turintis mažai supratimo, ką jis darys, kai „pateks į kontorą“, – pažymėjo H. Kissingeris.
Antra, vyriausybėje buvo daug teisininkų. Pasak H. Kissingerio, vykdant užsienio politiką, turi žinoti, kuri istorija yra svarbi. „Tačiau teisininkai buvo vienintelė svarbiausia grupė vyriausybėje, ir pagrindinis jos trūkumas buvo istorinės nuovokos stoka“. Protingi advokatai, kurie vadovauja mūsų vyriausybei, silpnino valstybę, įdiegę minimalios rizikos siekį, kuris yra išskirtinis mūsų bruožas“, – savo laiške bičiuliui 1956-aisiais rašė H. Kissingeris.
Pažiūrėkime dabar – puiki rinkimų kampanija, krūva teisininkų, „minimalios rizikos paieškos“. Ar šis derinys nieko neprimena? Daug laiko per pastaruosius septynetą metų praleidau bandydamas išsiaiškinti, kokia iš tiesų yra B. Obamos strategija JAV.
Iš pradžių maniau, kad jo strategija – tiesiog nebūti tokiam, koks buvo jo pirmtakas. Toks požiūris nebuvo nepagrįstas, turint mintyje George‘o Busho administracijos klaidas Irake ir visuomenės nusivylimą dėl jų. 2009 metų B. Obamos kalbą Kaire, kur cituojamas Koranas ir skamba „naujos pradžios tarp JAV musulmonų visame pasaulyje“ pažadai, galima tiesiog pavadinti „antibušo“ manifestu.
Tačiau ką tai reiškia praktiškai, nebuvo visiškai aišku. JAV pajėgos išvestos iš Irako, tačiau tęsiamas jų buvimas Afganistane. Vykdoma „perkrovimo“ politika su Rusija, tačiau, rodos, demonstruojamas tam tikras abejingumas Europai. Pasisukama į Aziją, tačiau Kinijai siunčiami prieštaringi signalai. Galiausiai atsakas į revoliucijas Tunise, Egipte, Sirijoje ir Libijoje, fiasko dėl Basharo al Assado režimo panaudoto cheminio ginklo Sirijoje ir B. Obamos deklaracija, kad „Amerika nėra pasaulio policininkas“.
B. Obamos strategijos esmė labiausiai paaiškėjo praėjusių metų balandį, prezidentinės kelionės į Aziją pabaigoje, kai Baltųjų rūmų patarėjai žurnalistams pasakė, kad B. Obamos doktrina buvo „nepridaryti kvailysčių“.
Tačiau prezidentas stengėsi atsisakyti daugiau nei G. Busho užsienio politikos. 2012-ųjų rinkimų debatuose su Mittu Romney B. Obama aiškiai parodė, kad nusisuka ir nuo Ronaldo Reagano. Devintasis dešimtmetis prašosi grąžinamas į politiką, nes šaltasis karas jau daugiau kaip 20 metų nevyksta. Pono Romney pasisakymas apie Rusiją kaip mūsų priešą Nr. 1 dabar atrodo pranašiškas, tuo metu B. Obamos pareiškimai 2014-ųjų sausį, kad jam nereikalinga George‘o Kennano (Rusijos sulaikymo stratego – LRT.lt) išmintis, yra tarsi išpuikusio žmogaus nesiskaitymas su užsienio politikos patirtimi. Po dviejų mėnesių Vladimiras Putinas aneksavo Krymą.
B. Obama turėjo savo planą ir Artimuosiuose Rytuose. Regiono gyventojai būtų nepaprastai suinteresuoti, kad sunitai ir šiitai nesiektų žudyti vieni kitų, tame pačiame interviu kalbėjo B. Obama. „Jei mums pavyktų priversti Iraną veikti atsakingai, o ne finansuoti terorizmą, bandyti įplieksti religinio pobūdžio nepasitenkinimą kitose šalyse, gaminti branduolinį ginklą, pamatytume pusiausvyrą tarp šalių, kuriose vyrauja sunitai, ir Irano“, – kalbėjo jis.
Dabar matau, kad tai buvo strategija, kuria siekiama sukurti naują galios pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose. Irano branduolinių ginklų sandoris buvo B. Obamos tikslo „rasti veiksmingų partnerių ne tik Irake, bet ir Sirijoje, Libijoje, Jemene“ dalis. B. Obama teigė norįs „sukurti tarptautine koaliciją ir atmosferą, kurioje žmonės anapus religinių perskyrų yra pasirengę eiti į kompromisus, dirbti kartu, siekdami sukurti geresnę ateitį naujoms kartoms“.
Panašią žinią prieš porą savaičių B. Obama perdavė ir savo kalboje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Jis sakė norintis „dirbti su kitomis tautomis pagal tarptautinę teisę, normas ir principus“. Tačiau jis pridūrė, kad Sirijos klausimu jis pasiruošęs dirbti su Rusija ir Iranu, neįstatant savęs į jokius rėmus, kol šalys sutinka išstumti vieną Artimųjų Rytų diktatorių.
Akivaizdu, kad prezidento strategija siaubingai žlunga. Nuo 2010-ųjų ginkluoto konflikto aukų skaičius išaugo beveik keturis kartus, terorizmo aukų skaičius išaugo beveik šešis kartus. Beveik visas šis smurtas yra sutelktas tam tikrame teritorijos ruože, kuris driekiasi nuo Šiaurės Afrikos per Artimuosius Rytus iki Pakistano ir Afganistano. Yra pagrindo manyti, kad smurto daugės, jei sunitai sieks užkirsti kelią Iranui tapti pro-amerikietiškam.
Šiandieną JAV susiduria su trimis strateginiais iššūkiais: musulmonų pasaulio verpetu, silpnos, tačiau negailestingos Rusijos machinacijomis, vis dar augančios Kinijos ambicijomis. Prezidento atsakas į visus tris atrodo nepakankamas.
Tie, kurie žino Baltųjų rūmų vidaus darbą, stebisi, kodėl šis prezidentas, kurio aplinkoje maža turinčių užsienio politikos patirties, dėjo tiek mažai pastangų burti stipresnę komandą. Tiesa, Denis McDonoughis (dabar Baltųjų rūmų štabo viršininkas) turi žinių apie Lotynų Ameriką. Nacionalinio saugumo patarėja Susana Rice rašė daktaro disertaciją Oksforde apie Zimbabvę. Samantha Power išleido dvi solidžias knygas (viena jų –„Problema iš pragaro: Amerika ir genocido amžius“).
Tačiau kiti pagrindiniai žaidėjai yra kaip tik tokie žmonės, kuriais H. Kissingeris skundėsi daugiau nei prieš pusę amžiaus. Michaelis Fromanas, atsakingas už tarptautinius ekonominius klausimus, buvo vienas B. Obamos bendrakursių per teises studijas Harvarde. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Tony Blinkenas teisininko išsilavinimą įgijo Kolumbijos universiteto Teisės mokykloje, pilkoji kardinolė Valerie Jarrett – Mičigano universitete. Valstybės sekretorius Johnas Kerry baigė teisės studijas Bostono universitete 1976-aisiais. Nė vienas iš prezidentui patariančių žmonių į strategines doktrinas negalėtų įnešti tokio įnašo, kokį galėjo H. Kissingeris ar Zbigniewas Brzezinskis.
Kai kurių dalykų gali išmokti dirbdamas, tačiau nacionalinio saugumo strategijos kūrimas nėra toks darbas. „Aukšti postai išmoko sprendimų priėmimo, tačiau ne pagrindų, – kartą rašė H. Kissingeris. – Tokiam darbui yra tik naudojamas, o ne kuriamas intelektinis kapitalas“. Kitas prezidentas gali pasigailėti, kad B. Obama neįsiklausė į šiuos žodžius. Savo strategijoje prezidentas sėja vėją, o jo įpėdinis pjaus audrą. Tad geriau jau jis ar ji į Baltuosius rūmus atsineštų rimto intelektinio kapitalo.