1934 m. gruodžio 5-ąją įvyko ypatingai idealizuoto sovietinio herojaus S. Kirovo laidotuvės, kuriose pirmose gretose ir su liūdesiu veide puikavosi J. Stalinas. Tik tas liūdesys buvo greičiausiai kaukė. Istorinius įvykius sukakties proga prisimena ir analizuoja spiegel.de.
Leonidas Nikolajevas sunkiai galėjo patikėti, kad jam taip pasisekė. Jis niekieno nekliudomas praėjo pro Leningrado Smolnio instituto apsaugos postą. Apsaugininkai tikrai turėjo priežasčių apieškoti jauną vyrą, tačiau to nepadarė. Taip L. Nikolajevas į pastatą įsinešė revolverį.
Tą 1934 metų gruodžio 1 dieną jis laiptais lėtai užlipo į trečiąjį aukštą. Smolnio institutas, buvusi dvarininkų dukterų mokykla, Sovietų Sąjungai buvo ypatinga vieta. Jo patalpose Leninas suplanavo 1917 metų Spalio revoliuciją, nuo to laiko čia buvo įsikūrusi regioninė Komunistų partijos būstinė. Pasiekęs trečią aukštą L. Nikolajevas ėmė lūkuriuoti. Už kantrybę jam turėjo būti atlyginta. Apie pusę penkių popiet pro šalį skubiai praėjo vyras, kiek pakumpęs, bet didele galva ir energinga veido išraiška. L. Nikolajevas nusekė paskui, išsitraukė savo ginklą ir iš nugaros šovė vyrui į galvą.
Aukos vardas – Sergejus Mironovičius Kirovas, Leningrado Komunistų partijos skyriaus vadovas.
Po kelių sekundžių iš kabinetų išbėgo čia dirbę žmonės. Apsaugos darbuotojai žudiką jau buvo spėję sučiupti. „Kirovai, Mironovičiau“, – nušautąjį bandė kalbinti jo draugas, norėdamas išsiaiškinti, ar jis vis dar gyvas. Galiausiai susirinkusieji nunešė kūną į konferencijų salę ir paguldė ant stalo. S. Kirovą gaivinti bandė keletas gydytojų, bet viskas buvo veltui.
„Pagalba“ tardant
„Visi veidu į sieną! Rankos prie šonų“, – netrukus nuskambėjo prie įėjimo į Leningrado partijos būstinę.
Revolveriu ginkluotas Genrichas Jagoda, Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pirmininkas, palydėjo J. Staliną į pastatą. Sovietų Sąjungos vadovas iš Maskvos Kremliaus atskubėjo į įvykio vietą tirti žmogžudystės. Dėl nusikaltimo diktatoriaus nuotaika buvo dirgli. Vos tik išlipęs Leningrade iš traukinio sovietų lyderis smogė aukštam NKVD pareigūnui kumščiu į veidą.
Dar blogiau sekėsi L. Nikolajevui. „Jeigu jis nekalba, privalome jam „padėti““, – pareikalavo J. Stalinas. Jis norėjo išgirsti žmogžudystę užsakiusio žmogaus pavardę. J. Stalinas ignoravo aiškinimą, kad L. Nikolajevas veikė savarankiškai, niekieno nekurstomas, o S. Kirovą nužudė keršydamas už tai, jog šis jį atleido iš Partijos istorijos instituto.
„Man jau seniai aišku, kad Leningrade siautėja gerai organizuota kontrrevoliucinė teroristinė gauja“, – pareiškė diktatorius. Taip jis tarsi paneigė gandus, kad pats pasistengė pašalinti S. Kirovą, kuris buvo jo potencialus varžovas.
Tariamai „teroristų gaujai“ priklausantys nariai skubiu nurodymu turėjo būti pagreitintai teisiami. NKVD išleido nurodymą „po mirties nuosprendžio paskelbimo nedelsiant jį įvykdyti“. 1935 metais J. Stalinas šį mirtį nešantį potvarkį dar labiau išplėtė. Dabar jo budeliams buvo leista šaudyti vaikus nuo dvylikos metų. NKVD žmonės braidė po kraują, tiesiogine to žodžio prasme. Vien 1934 metų gruodį buvo nuteista apie 6500 žmonių, tarp jų ir L. Nikolajevas.
„Moralinė“ atsakomybė
J. Stalinas buvo nusitaikęs ir į tuometinius politinio biuro narius Grigorijų Sinovjevą ir Levą Kamenevą. Abu jie veltui bandė užkirsti kelią J. Stalino žingsniavimui absoliučios valdžios link. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius J. Stalinas ir jo vyrai užėmė beveik visus svarbius postus. 1934 metų gruodžio viduryje NKVD G. Sinovjevą ir L. Kamenevą suėmė. Kadangi nebuvo nustatyta, kad G. Sinovjevas kaip nors prisidėjo prie S. Kirovo mirties, sovietų diktatorius privertė jį prisiimti „moralinę atsakomybę“.
Viešpataujant baimės atmosferai J. Stalinas kartu su savo pakalikais rezgė vis naujas sąmokslo teorijas. Dėl S. Kirovo nužudymo kaltė buvo primesta „Leningrado centrui“, paskui šešėlis krito ir ant „Maskvos centro“. Tariamai grėsmė kilo iš „kairiųjų atskilėlių“, tokių kaip G. Sinovjevas ir L. Kamenevas, o vėliau ir „dešiniųjų atskilėlių“, tokių kaip komunistų teoretikas Nikolajus Bucharinas. Sovietų Sąjungos diktatorius grėsmę įžvelgė ir ištremto buvusio Raudonosios Armijos organizatoriaus Levo Trockio asmenyje.
1935 metų pradžioje NKVD nusitaikė net į patį Kremlių. Apie 110 darbuotojų, tarp jų valytojos, apsaugininkai, sekretorės ir bibliotekininkai, buvo suimti kaip įtariami sąmokslininkai. Žiaurių apklausų metu kaltinamieji pasirašė po parodymais, kuriuos išsigalvojo jie patys arba NKVD pakalikai. Sunkiausias kaltinimas – ketinimas nužudyti patį J. Staliną.
Kaip Kremliuje, taip ir visoje šalyje, tvyrojo baimės atmosfera. Įskundimai baigdavosi kankinimais ir egzekucijomis. Kam nesibaigdavo mirtimi, tie atsidurdavo lageriuose.
„Spauskite tuos netikšas tol, kol jie pračiulbės“, – mokė NKVD budelius J. Stalinas.
Jo vyrai suimdavo ir įtariamųjų šeimų narius, kad iš tariamų sąmokslininkų išgautų prisipažinimus. Tokie metodai buvo sėkmingi – L. Kamenevas buvo įvardintas kaip „niekingas išdavikas“, kiti – kaip „šalies padugnės“.
Prokuroras turėjo tik vieną patarimą Stalinui
1936 metų rugpjūtį prasidėjo pirmas iš trijų parodomųjų teismo procesų, kurių metu J. Stalinas viso pasaulio akivaizdoje norėjo sunaikinti savo priešininkus. Andrejus Vyšinskis, kaip Sovietų Sąjungos generalinis prokuroras, pateikė kaltinimus. Iš A. Vyšinskio gailestingumo tikėtis nebuvo verta.
„Aš siūlau mirtį sušaudant“, – patarė jis diktatoriui kiekvienu tariamo sąmokslo atveju.
Proceso eigą stebėjo maždaug trys šimtai žmonių. Be žurnalistų ir užsienio diplomatų tarp žiūrovų buvo daugiausiai NKVD žmonės. Kaltinamųjų suole sėdėjo šešiolika vyrų, tarp jų ir L. Kamenevas bei G. Sinovjevas. Juos saugojo NKVD kariai su durtuvais.
Šešias dienas kaltinamieji linkčiojo galvomis į jiems metamus kaltinimus. Apčiuopiamų įrodymų dėl sąmokslo rengimo ar S. Kirovo nužudymo nebuvo – visas procesas buvo grindžiamas prievarta išgautais prisipažinimais.
„Reikalauju šiuos pasiutusius šunis, kiekvieną iš jų, sušaudyti“, – baigiantis procesui A. Vyšinskis reikalavo keršto už S. Kirovo mirtį. 1936 metų rugpjūčio 25 dieną L. Kamenevas ir G. Sinovjevas buvo sušaudyti Maskvos Liublijankos kalėjimo rūsyje.
„Mes per mažai iššaudome“
1937 ir 1938 metais surengti kiti du parodomieji teismo procesai ir dar vienas karo lauko teismas pareikalavo dar daugiau aukų. Įtariamiesiems pateikti kaltinimai buvo tiesiog juokingi. Kaltinamieji tariamai rengė sąmokslus su nacistinės Vokietijos slaptąja policija (vok. „Gestapo“), Didžiosios Britanijos Slaptąja tarnyba ar kitomis užsienio tarnybomis. Sovietų imperijoje prasidėjo „Didysis teroras“, buvo persekiojama vis daugiau šalies gyventojų.
Tokios politikos aukomis tapo valstiečiai ir darbininkai, partijos nariai ir funkcionieriai, taip pat direktoriai ir įvairių sričių specialistai – jie buvo tremiami, siunčiami į lagerius, šaudomi.
Pavyzdžiui, Azerbaidžano partijos vadovas Miras Dšafaras Bagirovas sunaikino ištisus kaimus, „įtariamuosius“ leido kankinti tiesiog jo paties darbo vietoje. Sovietų diktatorius ir jo pakalikai visur įžvelgdavo klastą ir sabotažą. 1933 metais J. Stalino pasekėjas Lazaris Kaganovičius pasiskundė: „Mes per mažai iššaudome“.
Diktatorius ir jo pagalbininkai praliejo upes kraujo. Spėjama, kad vien nuo 1937 metų rugpjūčio iki 1938 metų lapkričio mėnesio vadinamųjų „masinių akcijų“ aukomis tapo maždaug pusantro milijono žmonių, apie 700 tūkstančių buvo nužudyti. Vos keturi NKVD darbuotojai nuo 1937 metų vasaros iki 1938 metų rudens netoli Maskvos sušaudė apie 20 tūkstančių žmonių.
1938 metų lapkritį Sovietų Sąjungos diktatorius nurodė „Didįjį terorą“ sustabdyti. Kokios šio sprendimo priežastys – nežinoma. Istorikai taip pat ilgai spėliojo, ar 1934 metų gruodžio 1 dieną įvykusi S. Kirovo žmogžudystė buvo tikroji J. Stalino „valymų“ priežastis, o gal ji tik pasitarnavo kaip jų pretekstas.
Bet kokiu atveju, vėliau diktatoriaus žentui Jurijui Ždanovui buvo aišku, kad „po Kirovo mirties viskas iš esmės pasikeitė“.
Stalinas buvo be skrupulų, o jo troškimą žudyti iliustruoja jo tostas, ištartas 1937 metais savo patikėtinių: „Už visų priešų, jų pačių ir jų giminaičių, sunaikinimą – iki dugno!“