Jis dėvėjo sarongą, ryšėjo skarelę, lakavo nagus, išmargino kūną tatuiruotėmis, vos ne kas savaitę keitė šukuosenas, rašo CNN žurtnalistas Ellisas Cashmore savo komentare. Mažai kalbėjo, aukštu, net kiek moterišku balsu, atrodė, kad visus svarbius sprendimus priima jo partnerė, ir visgi niekas niekada neabejojo jo vyriškumu.
Dešimtą dešimtmetį D. Beckhamą vadino metroseksualu. Jis buvo vyriškas, bet niekada nesielgė agresyviai, kategoriškai. Tiesą sakant, jis atrodė švelnaus būdo. Stilingai rengėsi, daugelio skoniui gal net per daug ekstravagantiškai, rūpestingai prisižiūrėjo ir nesutrikdavo netgi paklaustas apie gausias homoseksualų gerbėjų gretas. D. Beckhamas išsiskyrė įvairiapusiškumu, tylia elegancija ir netgi vylingu sąmoju.
Įprastai futbolininkai buvo vėtyti ir mėtyti vyrai, mėgstantys išgerti ir pašėlti, ypač po rungtynių. Jų reputacija buvo lyg darbininkų klasės vyrų – kieti, nepajudinami. Sunku įsivaizduoti, kaip jie reaguodavo persirengimo kambaryje, kai D. Beckhamas išsiimdavo iš krepšio drėkinamuosius, įdegio kremus bei priemones plaukams.
Dešimto dešimtmečio pradžioje D. Beckhamas išgarsėjo, buvo garbinamas viso pasaulio moterų, turėjo draugę ir būsimą žmoną popžvaigždę, taip pat jam teko atsimušinėti nuo rėksmingų reklamuotojų pasiūlymų. Visas pasaulis buvo jam po kojomis. Ir tebėra.
Šiandien kultūros istorija neįsivaizduojama be D. Beckhamo, nes jis prisidėjo prie tos istorijos pokyčių. Jis sugriovė nepermaldaujamo sportininko mačo įvaizdį ir išgarsėjo kaip universalus sportininkas, naujojo vyriškumo simbolis. Nepamirškime – D. Beckhamas niekada nebuvo laikomas geriausiu pasaulio futbolininku, juo labiau niekas nebūtų jo pavadinęs jo triukšmadariu, mergišiumi (kaip daugelį garsių sportininkų), anaiptol – jis buvo švarutėlis. Na bent jau iki 2004 m., kol bulvarinis laikraštis „News of the World“ neparašė, kad jis turi romaną su savo asistente.
Futbolininkas šį gandą paneigė. Paradoksalu, bet tariamas romanas veikiau pasitarnavo, nei pakenkė jo ikoniškam statusui, pridėjo jo asmenybei pramuštgalviškumo ir apsaugojo nuo šventeiviškumo. Galbūt netgi priminė apie jo vyrišką prigimtį.
Tad kodėl D. Beckhamas yra žaidimą keičiantis garsus sportininkas?
Buvo du Davidai Beckhamai: vienas realus, pragyvenimui užsidirbantis žaisdamas futbolą, ir kitas – sukurtas fantazijų veikėjas, egzistavęs nepriklausomai nuo laiko ir erdvės. Kiekvienas galvojo, kad pažįsta D. Beckhamą, ir džiaugėsi slapta draugyste su juo. Jis buvo lyg balta drobė. Ar būtų tylėjęs, ar pritaręs kažkieno nuomonei, būtų sugadinęs tą įvaizdį. Tačiau jis tylėjo, retai duodavo interviu – greičiausiai, kaip spėja straipsnio autorius, Victorijos sprendimu. Mažai kam ką apie žinant, jo paslaptingumas vis didėjo.
1998 m. Pasaulio futbolo taurės čempionate, svarbiose Anglijos komandai rungtynėse su Argentina D. Beckhamas gavo raudoną kortelę, jį kaltino dėl komandos iškritimo, degino juo nuotraukas, jis buvo priverstas pasitraukti. Sunku įsivaizduoti, kokia neapykanta tada pulsavo, kita vertus, didėjo susidomėjimas, kuris netgi peraugo į aistrą.
Vos pamačius D. Beckhamo atvaizdą, net išgirdus jo vardą, sukildavo stiprūs jausmai. Futbolo aistruoliai jo nekentė, kitiems tiesiog buvo smalsu. Smalsumą dar labiau kurstė tai, kad jis įžūliai atsisakydavo duoti interviu ar pasirodyti viešumoje, tik kartais šmėkštelėdavo kokiame mados renginyje, roko žvaigždės ar dizainerio vakarėlyje. Toks elgesys nebūdingas futbolininkui ir net kiek nevyriškas.
Kai 1999 m. V. Beckhamas susituokė su Victorija, susidomėjimas išplito toli už futbolo aikštės ribų. Karščiausi jo gerbėjai nieko neišmanė apie futbolą. Priešingai nei sporto aistruoliams, jiems buvo neįdomu, kaip jis žaidžia, jie domėjosi juo – tiesiog Beckhamu.
XXI a. pradžioje garsenybių kultas vos prasidėjo, žavėjimasis asmenybėmis, kurios realiai neturi įtakos mūsų gyvenimu, o dažnai net nėra pelnę dėmesio, buvo naujas, vos prasidedantis reiškinys. Sportininkais žavėjosi už jų pasiekimus. Na o D. Beckhamas buvo kitoks, šiuo požiūriu jis buvo iš pirmos garsenybių kartos.