IS judėjimą pavyko sulaikyti, bet apie islamistų sutriuškinimą nėra nė kalbos. Kokio pagrindo turime manyti, kad Rusija veiksmingiau susidoros su užduotimi?
Rusija neslepia, kad savo kariniu įsikišimu taip pat turi tikslą padėti prezidento Basharo al Assado reguliariajai kariuomenei kovoje prieš sukilėlius. Tačiau tai rodo, kad rusų taikinių sąrašas neapsiriboja IS pozicijomis.
Tad kokių galimybių turi rusai Latakijoje? Kokius ginklus jie naudoja? Kuo jų aviacija skiriasi nuo Vakarų aviacijos? Ir ko Rusija realiai gali pasiekti Sirijoje?
Rusų „Su“ naikintuvai
Į Siriją išsiųsti rusų ekspediciniai kariai – rusų oro ginkluotųjų pajėgų mikropasaulis.
Amerikiečių analitikas Michaelis Kaufmanas pabrėžė, kad Latakijoje dislokuoti mažiausiai 34 rusų lėktuvai, tarp kurių – 12 „Su-25“, 12 „Su-24M2“, keturi „Su-30SM“ ir šeši „Su-34“.
„Šis rinkinys sudarytas tiek iš sovietinių, gana pažeidžiamų kovos mašinų, tiek iš naujų, ultrašiuolaikinių, daugiafunkcinių lėktuvų“, – teigė ekspertas.
„Pavyzdžiui, „Su-25“ naudojamas tiesioginiam sausumos pajėgų palaikymui virš mūšio lauko, taip pat sunaikinti taikinius su nustatytomis koordinatėmis. Rusai naudoja šiuos lėktuvus visuose karuose, taip pat ir Čečėnijoje bei 2008 m. Rusijos ir Gruzijos konflikte, – aiškino M. Kaufmanas. – Jis gali palaikyti gana nedideliu atstumu, bet pažeidžiamas – ypač nešiojamų zenitinių raketų kompleksų, kurių Sirijos konflikte labai daug.“
„Su-24M2“ – klasikiniai taktiniai bombonešiai, patobulinti nuo sovietinių laikų. Gali atlikti daugelį kovinių užduočių, bet, tiesą sakant, seni, per ilgai eksploatuoti“, – tęsė pašnekovas.
M. Kaufmano teigimu, daugiausia dėmesio verti „Su-30SM“ ir „Su-34“. „Su-30SM“ – sunkusis daugiafunkcinis naikintuvas, galintis atlikti kovinius veiksmus dideliu nuotoliu, ilgai skristi.“
Sąrašą užbaigia „Su-34“. „Tai irgi sunkusis daugiafunkcinis naikintuvas-bombonešis, pakeičiantis „Su-24M2“, galintis suduoti daugiafunkcinius ir didelio tikslumo raketinius bombarduojamuosius smūgius. Šie lėktuvai dar niekada nedalyvavo koviniuose veiksmuose, Rusija nori ne šiaip juos panaudoti, o išbandyti kovos sąlygomis“, – mano ekspertas.
Rusų ginkluotės trūkumai
Ką visi šie lėktuvai gali?
„Rusų karinei aviacijai šiuo metu trūksta ypač taiklių ginklų įvairovės ir nutaikymo sistemų, kokių turi jų Vakarų kolegos. Ši problema ne nauja, ji tapo akivaizdi per Rusijos ir Gruzijos konfliktą 2008 m.“, – mano Londono tarptautinio strateginių tyrimų instituto vyriausiasis analitikas karinio oro erdvės naudojimo klausimais Douglasas Burry.
„Nuo tada Rusijos karinės oro pajėgos ir visas karinis pramonės kompleksas atnaujino pastangas baigti kūrimą bei įtraukti ginkluotę ir nutaikymo sistemas, tokias, kokių turi JAV ir pagrindinės Europos šalys. Ši problema kilo žlugus Sovietų Sąjungai dėl nepakankamų investicijų į gynybos sistemos plėtrą ir tobulinimą“, – teigė D. Burry.
Yra ir kitų žymių technologijų skirtumų.
Rusai turi valdomų bombų ir raketų su pusiau aktyvia lazerine ir optine elektronine nutaikymo sistema bei lazerine taikinio rakurso sistema naikintuvuose „Su-25“ (NATO klasifikacijoje „frogfoot“) ir „Su-24“ („fencer“), bet jie neturi taikomosios kabamosios konteinerio tipo sistemos, kokią turi Vakarų aviacija ir kuri suteikia galimybę nustatyti taikinį ir nukreipti į jį ginklą.
Nepaisant to, kad Sirijoje yra kažkoks kiekis Rusijos radijo bangomis valdomų lėktuvų, D. Burry pabrėžė, kad rusams „nepakanka bepiločių sistemų oro žvalgybai, stebėjimui ir taikinių fiksavimui, kurias gausiai naudoja JAV ir jų sąjungininkai Afganistane. Kaip ir patirties (raketų) „oras-žemė“ duomenų perdavimo sistemoje.“
Misija Sirijoje
Rusijos karinės oro pajėgos galbūt kažkokiais parametrais atsilieka nuo savo labiau pažengusių Vakarų analogų, bet jos visiškai tiksliai gali įvykdyti veiksmingą aviacinę kampaniją. Tad kokia gi jų misija Sirijoje?
Čia, regis, yra didžiausi skirtumai tarp rusų ir amerikiečių misijos.
Silpniausia JAV ir jų sąjungininkų vieta – didelių pajėgų žemėje nebuvimas. Aviacija gali daug pasiekti užgrobiant ir išlaikant teritorijas sąjungoje su sausumos pajėgomis, bet nesant pastarųjų jos efektyvumas ribotas.
Rusams padėtis kitokia. Sirijos valstybinės pajėgos, patyrusios didelių pralaimėjimų ir netekusios dalies pajėgų dėl dezertyravimo, galbūt ir nebe tokios, kokios buvo anksčiau, bet vietos lygiu jos tebėra jėga, kurios negalima nepaisyti.
Sulaukę naujų rusiškų įrenginių, o dabar ir su palaikymu iš oro, jie gali atsilaikyti prieš opozicijos pajėgas.
Rusija neturi plataus žvalgybinių rinkinių arsenalo, kokį turi JAV, tačiau didelė dalis jų taikymo į taikinius bazuosis ties taktiniais žvalgybiniais duomenimis, surinktais Sirijos padalinių žemėje.
Tai ir yra Rusijos strategijos esmė, būtent – sustiprinti B. al Assado režimą, panaikinti įtampą skausminguose taškuose ir užsitikrinti pažadus, kad jos sąjungininkas bus įtrauktas į bet kokius būsimus diplomatinius susitarimus.
Kad šitai pasiektų, – o tai buvo matyti jau iš pirmų Rusijos aviacijos smūgių, – Maskva kirs bet kuriems Sirijos režimo oponentams, kad ir kur jie būtų.
Rusijos aviacija yra Sirijoje ne tam, kad sutriuškintų opozicijos pajėgas ir padėtų B. al Assadui susigrąžinti didelių teritorijų kontrolę, kurią jis prarado.
Ji yra tam, kad laimėtų laiko B. al Assadui ir pakeistų statymus regioniniame ir diplomatiniame žaidime, o šiam tikslui pasiekti Rusijos aviacijos buvimas gali tapti lemiamu veiksniu.