Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Žmogaus teisių komiteto rezoliucijoje argumentuojama, jog procedūra yra žalinga moterų bei mergaičių psichologinei, seksualinei sveikatai bei vaisingumui.
Rezoliucijoje 193 JT narės raginamos pasmerkti moterų apipjaustymą ir rengti švietimo programas mergaitėms, berniukams, moterims ir vyrams apie apipjaustymo žalą. Dokumente taip pat raginama imtis visų įmanomų teisinių priemonių, kad mergaitės ir moterys būtų apsaugotos nuo žiauraus elgesio, o pažeidėjai neliktų nenubausti.
Rezoliuciją palaiko 110 narių, akivaizdu, kad jai pritars visa Generalinė Asamblėja, kuri vyks gruodžio antroje pusėje. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos neprilygsta įstatymams, tačiau atspindi tarptautines tendencijas, turi moralinės ir politinės įtakos.
Italijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Cesare Maria Ragaglini yra darbavęsis su partneriais Afrikoje dėl apipjaustymo uždraudimo. Jis pavadino dabartinę rezoliucija esminiu proveržiu tarptautinėje kovoje prieš moterų žalojimą.
„Manau, visi kartu galime pakeisti daugelio jaunų merginų likimą visame pasaulyje, šiuo metu šis tikslas atrodo labiau pasiekiamas, nei anksčiau. Rezoliucija smerkia moterų apipjaustymą, skatina socialines ir ekonomines programas <...> tai naujo kelio pradžia“, – sakė jis.
Moterų apipjaustymas praktikuojamas ne vieną šimtmetį kai kuriose religijose, juo siekiama kontroliuoti moters seksualumą. Tiesa, tiek krikščionių, tiek musulmonų lyderiai pasisakė prieš šią žiaurią procedūrą.
Per apipjaustymą mergaitėms vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje pašalina klitorį, kartais – dalį genitalijų. Po tokios procedūros gresia infekcijos, komplikacijos gimdant, seksualiniai santykiai būna skausmingi, jų metu moteris absoliučiai nepatiria malonumo.
2010 m. JT duomenimis, apipjaustyta 70 mln. mergaičių ir moterų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasdien pasaulyje apipjaustoma apie 6 000 mergaičių.
Organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, moterys apipjaustomos 28-iose Afrikos valstybėse, Jemene, Irake, Malaizijoje, Indonezijoje, kai kuriose etninėse grupėse Pietų Amerikoje. Jis praktikuojamas ir imigrantų diasporose.