1940 m. universiteto atstovai pasiūlė evakuoti Oksfordo universiteto darbuotojų vaikus. Dabar paaiškėjo, kad už geraširdiško pasiūlymo galėjo slypėti nesąžiningi ketinimai.

Kyla įtarimų, kad eugenikos judėjimo atstovai išsiuntė kvietimą, vėliau norėdami apgyvendinti ištuštėjusią Britaniją intelektualiai pranašių vaikų rase.

„Ar tikrai Jeilio universitetas norėjo išgelbėti britų akademikų elitą ir apsaugoti 125 vaikus todėl, kad jiems jie atrodė verti išlikti“, – klausia straipsnio leidinyje „The Sunday Telegraph“ autorius Jonathanas Freedlandas.

Gresiant invazijai ir nesiliaujant nacių bombardavimui, Jeilio universiteto atstovai nusiuntė laiškus Oksfordo ir Kembridžo universitetų darbuotojams su pasiūlymu evakuoti jų bičiulių dėstytojų vaikus į JAV.

Pasiūlymą priėmė 35 moterys ir 125 Oksfordo universiteto darbuotojų vaikai. 1940 m. liepos 8 d. Liverpulyje jie įsėdo į laivą „SS Antonia“ ir išplaukė į Niu Heiveną (Konektikuto valstija).

Vaikai ilgėjosi tėvų, bet ir džiaugėsi nauju pasauliu, kuriame atsidūrė. Per penkerius mokymosi metus jie patyrė, kad Amerikos švietimo sistema – ne tokia griežta, kaip Britanijos.

Kartu su broliu evakuota Ann Spokes-Symonds pasakojo, kad tai buvo „išsilavinusių žmonių sąjunga“, susiejusi du prestižinius universitetus.

Tačiau taip pat evakuota Juliet Hopkins iškėlė klausimą, ar nenorėta išgelbėti genofondą.

Jeilio universitetas pateikė pasiūlymą tik Oksfordo ir Kembridžo universitetams. Kembridžo šviesuomenė jo nepriėmė, baimindamasi, kad jo neinterpretuotų, kaip išskirtinės klasės privilegijos, rašoma „The Sunday Telegraph“.

Prieškariu buvo paplitęs požiūris, kad visuomenė turi stengtis išsaugoti pranašesnius savo atstovus. Pavyzdžiui, intelektualių asmenų šeimas skatino susilaukti daugiau vaikų, o menkesnio intelekto atstovus ragino turėti mažiau palikuonių.

Charleso Darwino sūnus Leonardas manė, kad žmonių rasė niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, tad silpnų žmonių nereikėtų skatinti daugintis.

Regis, prieškariniu laikotarpiu Jeilio universitete galėjo sklandyti nacizmui giminingos idėjos.

Atsistatydinęs istorijos profesorius iš Jeilio universiteto Gaddisas Smithas apibūdina 1937 m. universitetui vadovavusį Jamesą Angellą, kaip „fanatišką eugenikos šalininką“.

Jo teigimu, universitete vyravo antisemitiškas požiūris, o paaiškėjus, kad vieno iš evakuotų vaikų motina – žydė, kilo nepasitenkinimas.

J. Freedlandas, remdamasis šia istorija, parašė romaną „Panteonas“, o kai jį išleido, nusiuntė kopiją J. Hopkins.

Moteris sužinojo, kad ją į šeimą priėmęs ir mokėjęs už jos išsilavinimą Ellsworthas Huntingdonas buvo ne tik geografijos profesorius Jeilio universitete, bet ir buvęs Amerikos eugenikos draugijos prezidentas.