Jei Jungtinės Valstijos pradėtų karinius smūgius, Teheranas, žinoma, aktyvuotų savo sąjungininkus šiame regione, įskaitant „Hezbollah“, tačiau jis pasinaudotų ir Vašingtono priešiškumu sunitų džihadistams bei islamistų grupuotėmis, kad užsitikrintų nuolaidų kitose sferose, rašoma analitinio centro „Stratfor“ analizėje.
Iranas tiesiogiai keršyti Amerikai negali
Iranas diplomatiškai jau bendravo su daugeliu atstovų, kurių šalys susijusios su Sirijos konfliktu. Praėjusį savaitgalį Irano parlamento užsienio reikalų bei nacionalinio saugumo vadovas Alaeddinas Boroujerdi vadovavo delegacijai į Damaską, kur, kaip spėjama, aptarė tikėtinas JAV atakas.
Kiek anksčiau, rugpjūčio 29 dieną, Irano prezidentas Hassanas Rouhani telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jų pokalbis įvyko po Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojo politiniams reikalams Jeffrey Feltmano vizito Teherane, kur jis su Irano užsienio reikalų ministru Mohammadu Javadu Zarifu veikiausiai taip pat diskutavo apie Siriją.
Netgi Omano sultonas surengė retą vizitą Irane, atvykdamas su pozityvia Baracko Obamos administracijos žinia naujajai Irano vyriausybei.
Galima pastebėti, kad Teherano – ypač karinės vadovybės – retorika šį kartą yra gana švelni. Paprastai suintensyvėjus įtampai tarp Irano bei Jungtinių Valstijų, vyriausybė Teherane demonstruoja priešiškumą Vašingtonui, o padėtis Sirijoje tikrai padidino įtampą. Sirija yra itin svarbi Irano sąjungininkė ir Basharo al Assado režimo išlikimas yra Teherano nacionalinio saugumo interesų dalis.
Iranas negali keršyti Jungtinėms Valstijoms tiesiogiai, bet manoma, kad jis atsakomųjų veiksmų imsis netiesiogiai, per įgaliotas karines grupuotes.
Meistriški manevrai
Irano strategijoje numatyta daugiau negu tik aktyvuoti šias įgaliotas grupuotes. Ji apima ir meistriškus manevrus, kuriuos jau buvo galima stebėti tuo metu, kai Jungtinės Valstijos mėgino pakeisti režimus Afganistane bei Irake.
Teheranas bendradarbiavo su Vašingtonu ir turėjo daug naudos, kai buvo nuverstas Talibanas bei Saddamas Husseinas. Irano strategai, padėję paruošti tuometį veiksmų planą, vėl yra valdžioje. M. J. Zarifas, pavyzdžiui, ankstyvosiomis dienomis po Rugsėjo 11-osios atakų buvo Teherano atstovas kontaktams su tuomečio prezidento George`o W. Busho administracija.
Tačiau padėtis Sirijoje skiriasi nuo Afganistano ir Irako. Šį kartą Vašingtonas vengia keisti režimą, ir Teheranas mėgina tuo pasinaudoti. Iš esmės vienintelė priežastis, kodėl Jungtinės Valstijos norėtų nuversti B.al Assadą, yra troškimas pažaboti regioninę Irano įtaką, kuri labai išaugo nuvertus Saddamą Husseiną. Tačiau Vašingtonas nenori nustumti B. al Assado vien tam, kad Damaskas pereitų į „al Qaeda“ rankas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl artimas H. Rouhani bendražygis Hosseinas Mousavianas rugpjūčio 29 dieną paskelbė laikraštyje publikaciją, kurioje tvirtino, jog režimo permainos Kabule yra „parengiamasis planas naujam bendradarbiavimui“ tarp Vašingtono ir Teherano.
H. Mousavianas paragino praplėsti JAV ir Irano bendradarbiavimą už Sirijos ribų, kad būtų geriau sprendžiamos problemos krizės krečiamame regione.
Nors galimybės JAV ir Irano bendradarbiavimui Sirijos klausimu egzistuoja, JAV kariniai veiksmai neabejotinai susilpnintų Siriją. Tai kelia rimtą riziką Irano interesams. Nepalankiai nusiteikusi Sirija atkirstų Teheraną nuo „Hezbollah“ ir apsunkintų jo sąjungininkų Irake poziciją.
Tačiau riboti smūgiai iš oro, kurie nenuverstų B. al Assado režimo, Iranui galėtų būti naudingi. Tokios atakos suskaldytų sukilėlius į tuos, kurie pritaria karinei intervencijai, ir tuos, kurie jai priešinasi. Tokiu atveju per sirų, libaniečių ir irakiečių sąjungininkus Iranas galėtų geriau valdyti sukilimą, kuriame dalyvauja ir radikalūs islamistų elementai.
Kadangi šie elementai užkariauja vis daugiau teritorijos, Jungtinėms Valstijoms gali prireikti Irano pagalbos kuriant naują Sirijos santvarką. Šiuo metu Vašingtonas ruošiasi tiesiogiai derėtis su Teheranu dėl jo kontraversiškos branduolinės programos. Irano vyriausybė jau susiejo šiuos du klausimus ir mano, jog galėtų pasinaudoti Sirija savo naudai, derėdamasis branduoliniais klausimais su Jungtinėmis Valstijomis.
Džiaugsmas chaosu
Iranas negali atmesti tikimybės, jog net riboti Jungtinių Valstijų veiksmai susilpnins Sirijos režimą. Jis negali būti tikras ir dėl to, kad Vašingtonas prieš B. al Assadą neketina imtis platesnio masto, mažiau simboliškos kampanijos iš oro. Tačiau jis gali pasirengti abiem atvejams. Strategai Teherane žino, kad amerikiečiai turi pranašumą ore, tačiau Iranas yra pranašesnis ant žemės Sirijoje, Libane bei Irake.
Tokiu būdu Iranas yra nusiteikęs kurstyti sukilimą (o Jungtinių Valstijų invazija Irake suteikė Iranui patirties, kaip kurstyti sukilimus). Bet koks sukilimas pagilintų religinę įtampą Sirijoje bei visame regione, o tai savo ruožtu dar stipriau radikalizuotų sunitų karines formuotes. Teritorijas užimantys džihadistai priverstų Jungtines Valstijas bendradarbiauti su Teheranu, kad suvaldytų sunitų radikalumą.
Jei išsipildytų mažai tikėtinas scenarijus ir Jungtinės Valstijos įsiveltų į dar vieną didelio masto karą, norint pasitraukti iš šio konflikto joms būtinai reikėtų Irano pagalbos. Tas faktas, kad po Rugsėjo 11-osios džihadistų ir islamistų grupuotės, žlugus arabų režimams, visuomet turėdavo galimybę įsitvirtinti valdžioje, Iranui suteikia didelį svertą.
Priešingai negu Sirijos kaimynai arabai, trokštantys šiame regione stabilumo, Iranas džiaugiasi suirute. Viduje jis yra gana saugus ir žino, kad nors jo įtakos sferos gali susilpnėti, galutinai jos neišnyks. Strategai taip pat mano, kad dešimtmečiais galiojant sankcijoms, Iranas prisitaikė prie sunkumų.
Jeigu chaosas Sirijoje galėtų sukelti grėsmę iš prigimties silpnoms arabų valstybėms, tai Irano jis tiek nepaveiktų. Tokiu atveju Teheranas galėtų pasinaudoti arabų chaosu savo naudai.
Turint galvoje šias rizikas, mažai tikėtina, kad Jungtinės Valstijos sąmoningai įsitrauktų į didelio masto intervenciją Sirijoje. Tačiau Iranas niekada negali būti pernelyg tikras dėl Jungtinių Valstijų ketinimų, todėl turi apgalvoti nenumatytas net minimalių karinių veiksmų pasekmes. Dėl šios priežasties Teheranas parengė planą daugybei galimų atvejų.