Įžūlus melas – Rusijos kasdienybė

Rusijos politinėje padangėje – nieko naujo. Spalį vykusioje Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos sesijoje eilinį kartą apkaltinti žmogaus teisių suvaržymais ir autoritarizmo įsigaliojimu Rusijos valdantieji tradiciškai puolė ieškoti tariamų priešų šalies viduje ir neva priešiškų jėgų išorėje. Šį kartą jų žvilgsnis nukrypo ir į Lietuvą – skandalingasis Vladimiras Žirinovskis, „kišeninės opozicijos“ atstovas Rusijos parlamente, apkaltino mūsų šalį „perversmo Rusijoje rengimu“.

Propagandinė mašina prieš sveiką protą

Neseniai Rusijos televizijos kanalas NTV (kažkada buvęs nepriklausomas kanalas, užgrobtas Rusijos valdžios) parodė propagandinio filmo „Protesto anatomija“ antrąją dalį. Geriausiose Gebbelso propagandos tradicijose išlaikytas filmas apkaltino eilę Rusijos opozicijos lyderių ir aktyvistų „Tėvynės išdavyste“, „bendradarbiavimu su užsienio specialiosiomis tarnybomis“ ir „pasiruošimu perversmui“.

Iš karto po šio filmo išėjimo į eterį spaudoje pasirodė V.Žirinovskio pareiškimas, kuriame erzinančios Kremlių kaimyninės šalys buvo apkaltintos aktyviu talkinimu Rusijos opozicijai neva siekiant nuversti dabartinę Rusiją valdantį Vladimiro Putino režimą: „Jie (Rusijos opozicija) turi puikius santykius su Gruzija, Lietuva, Latvija ir kitomis užsienio valstybėmis. Tarp jų yra Rumunija, Lenkija, Didžioji Britanija, JAV. Ten jie yra mokomi.“

Toliau V.Žirinovskis prabilo apie konkrečius veiksmus, kuriais, jo nuomone, užsienio valstybės remia opozicijos aktyvistus: „Tai vyksta Gruzijoje ir Baltijos šalyse, arčiau Rusijos sienų. Lietuvoje yra paruošimo stovyklos, Estijoje vyksta seminarai. Aš juos (Rusijos opozicionierius) mačiau NATO seminaruose.“

Jis minėjo ir konkrečias pavardes, kurios yra panaudotos ir filme – jei anksčiau užsieniečiai neva labiau rėmė liberalius politikus – Borisą Nemcovą ir Vladimirą Ryžkovą, tai dabar didesnė parama yra skiriama radikaliai opozicijai bei protestų akcijų „Milijonų maršas“ ciklo organizatoriams – nepriklausomam tautinių pažiūrų opozicijos veikėjui Aleksejui Navalnui, radikalios organizacijos „Raudonojo jaunimo avangardas“ vadovui Sergejui Udalcovui bei vienam iš jungtinės opozicijos judėjimo „Solidarumas“ lyderių Gariui Kasparovui.

Nereikėtų sumenkinti šių pareiškimų dėl jų autoriaus asmenybės – V.Žirinovskis seniai atlieka oficialaus Kremliaus lakmuso popierėlio vaidmenį, kuriuo yra išbandomi įvairūs skandalingi pareiškimai apie Rusijos ir kitų valstybių santykius, kurių negali sau leisti Rusijos valdžios atstovai – pradedant nuo „Pabaltijo fašizmo“ ir baigiant „Krymo sugrąžinimu“ bei buvusio JAV prezidento George‘o Busho įžeidimais.

Persekiojimai tęsiasi

Propagandinio filmo skleidimas suteikė Kremliui daugumos Rusijos (ypač provincijos) gyventojų karštai palaikomą „moralinę teisę“ pradėti naują raganų medžioklę prieš „suįžūlėjusią“ opoziciją. Rusijos Federacijos tardymo komitetas bei Generalinė prokuratūra pradėjo „filme išdėstytų faktų patikrinimą“. Spalio 17 d. tardytojai atliko kratą S.Udalcovo bute ir po daugiau nei šešias valandas trukusio tardymo jį paleido, liepus pasirašyti raštišką pasižadėjimą neišvykti už šalies ribų.

S.Udalcovo bendražygis – kairiosios organizacijos aktyvistas Konstantinas Lebedevas – buvo suimtas dviem mėnesiams ir yra kaltinamas bandymais organizuoti masines riaušes. Tokie pat kaltinimai yra pateikti ir Valstybinės Dūmos deputato Iljos Ponomariovo padėjėjui Leonidui Razvožajevui, kuris buvo pasislėpęs nuo Kremliaus vykdomo „teisingumo“, tačiau Rusijos oficialios žiniasklaidos duomenimis neva savanoriškai atvyko pas tardytojus ir davė parodymus prieš S.Udalcovą ir K.Lebedevą. Tačiau Rusijos opozicijos judėjimo „Solidarumas“ biuro pirmininkas Ilja Jašinas teigia, kad L.Razvožajevas vidury dienos buvo suimtas Rusijos slaptųjų tarnybų Kijevo centre, vos išėjęs iš Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaro biuro, ir prievarta atgabentas į Maskvą, kur jį, šantažuodami šeimos narių sveikata ir gyvybe, privertė duoti minėtus parodymus.

Pats S.Udalcovas visus kaltinimus bei NTV filmą vadina „kliedesiais“. Savo tinklaraštyje jis rašo: „Daryti kažkokių miglotų vaizdo fragmentų, kuriuose pavaizduotas žmogus, „panašus į Udalcovą“, pagrindu išvadas apie pasiruošimus teroristiniams aktams, maištui Kalining­rade ar vos ne pasaulinei revoliucijai? Tai, atleiskite, vaikų darželis. Nors kitaip ir negalėjo būti.“

Melagingi nugalėtojai

Tuo tarpu spalio 14 d. 77 iš 83 Rusijos Federacijos subjektų įvyko savivaldos rinkimai, kuriuose laimėjo valdančioji partija „Vieningoji Rusija“, o likusios vietos atiteko „kišeninės opozicijos“ – komunistų, liberalų-demokratų ir kitų partijų atstovams. Nepaisant to, kad nepriklausomi stebėtojai iš rinkėjų teisių gynėjų asociacijos „Balsas“ praneša apie tūkstančius suklastotų biuletenių, grasinimus stebėtojams, draudimą fotografuoti ir filmuoti balsų skaičiavimo procesą bei kitus pažeidimus, V.Putinas rinkimų rezultatus jau spėjo pavadinti „rinkėjų siekiu palaikyti dabartinę valdžią ir Rusijos valstybingumo plėtrą“.

Tiesa, po rinkimų paaiškėjo, kad vienybės nėra ir pačioje „Vieningojoje Rusijoje“. Šios partijos atstovai Sverdlovsko apskrities įstatymų leidybos taryboje, išrinkti vienmandatėse apygardose, pareiškė, kad formuos atskirą frakciją, pavadinę pačios „Vieningosios Rusijos“ frakciją „nesugebančia dirbti“.

Reikia paminėti, kad pagal visai neseniai atliktas „Levada centro“ apklausas, 27 proc. rusų mano, kad abiejų Rusijos parlamento rūmų deputatai yra visiškai priklausomi, o 45 proc. – kad pakankamai priklausomi nuo prezidento administracijos. 64 proc. apklaustųjų netiki teismų nepriklausomybe nuo centrinės ar regioninės valdžios.

Nepaisant to, Kremliaus vadovybė, kontroliuojanti beveik visas žiniasklaidos priemones šalyje, ir toliau sėkmingai gali formuoti viešąją nuomonę įvairių „sąmokslo teorijų“ filmais ir panašios nefiltruotos propagandos, kurioje gausu dezinformacijos ir apie Baltijos valstybes, dėka.
Vienu iš „perversmo rengėjų“ filme „Protesto anatomija II“ buvo pa­vadintas ir artimas Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio bendražygis, parlamentaras Givis Targamadzė. Kaip teigiama filme, jis neva davė S.Udalcovui ir jo bendražygiams nurodymus, kaip rengti šalyje masines riaušes.

Rusijos žiniasklaida eilinį kartą vaizduoja šį Gruzijos politiką kaip purvinų sąmokslų rengėją – pvz., prieš keletą metų buvo paviešinti neva autentiški jo pokalbių su tuometiniu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi Albinu Januška įrašai. Juose G.Targamadzė neva tarėsi su A.Januška apie tai, kad vertėtų užmušti Baltarusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Milinkevičių. Žodžiu, FSB vartoja senus, įspūdžio nebedarančius propagandos „paruoštukus“. Tačiau geo­politinę Lietuvos situaciją jie iliust­ruoja neblogai.