Išskirtiniame interviu estiškam Delfi Andrejus Ilarionovas su leidėju Hansu H. Luiku dalijasi apie savo patirtis dirbant su Vladimiru Putinu, tikruosius Ukrainą užpuolusios šalies vadovo motyvus ir JAV bei Ukrainos santykių užkulisius.
– Gerbiamas Andrejau, iš šalies stebėjote, kaip kuklus KGB darbuotojas pamažu virto tironu. Paaiškinkite, koks yra pagrindinis V. Putino motyvas? Ar jis siekė tapti valdovu visam gyvenimui? O gal jį domina didžiuliai turtai? Kai pačioje karo pradžioje susitikome su jumis Taline, papasakojote „Delfi“ apie incidentą – tada sėdėjote prie stalo su aukščiausiaisiais Rusijos valdžios lyderiais. V. Putinas su savo pareigūnais tarėsi, kaip per valstybinės naftos bendrovės „Rosneft“ pirminį viešą akcijų siūlymą pasisavinti 12 mlrd. dolerių. Jūs garsiai paprieštaravote, kad vyriausybės posėdyje nederėtų aptarinėti vagystės iš valstybės. Vėliau šiuos 12 mlrd. [dolerių] iš „Rosneft“ pavogė. Taigi turtai, valdžia, o galbūt V. Putinas turi ir trečią motyvą?
– Taip, beveik šešerius metus dirbau Kremliuje Rusijos prezidento patarėju ekonomikos klausimais. Kūriau ekonominę politiką, analizavau ekonomiką. Kartu su kolegomis patarinėjome, ką daryti, o ko nedaryti. Rusijos ekonomikai tai buvo sėkmingiausias laikotarpis per daugiau nei tūkstančio metų Rusijos istoriją.
Per dešimt metų visos Rusijos gamybos apimtys beveik dvigubai padidėjo. Bendras vartojimas vienam gyventojui stulbinama padidėjo – 2,3 karto. Amžiaus pradžia buvo geriausias metas, lyginant net su kitais geriausiais laikotarpiais Rusijos ekonomikos istorijoje, įskaitant ir Lenino NEP – naująją ekonominę politiką XIX a. trečią dešimtmetį. Ekonominis stebuklas! Po 10 metų tas laikotarpis baigėsi.
Ne mano ar kieno nors kito patarimai lėmė suklestėjimą, tiesiog tas vyriausiasis, kurį minėjote, buvo suinteresuotas plėtra. Tenka pripažinti – V. Putinas buvo suinteresuotas ekonomikos augimu, buvo suinteresuotas kaupti ekonominius išteklius. Tačiau mano ir jo požiūriai, kaip naudoti Rusijos turtus, skyrėsi.
