Senelė pasakojo, kad jie buvo atgabenti jėga, ir tai padarė amerikiečių verslininkas, viso labo norėjęs laimėti lažybas. Jos proprosenelis Charlie Lewisas buvo vyriausias iš 110 vergų, nupirktų Vakarų Afrikoje 1860 metais, prirakintų grandinėmis prie laivo „Clotilda“ korpuso ir perplukdytų per Atlanto vandenyną į Alabamoje esančią Mobilio-Tenso upės deltą. Tačiau po to, kai vergai buvo išlaipinti, įgula laivą sudegino, o kadangi jo nuolaužų niekas nematė, žmonės ėmė abejoti šia istorija.
„Mano senelė pasakodavo šią istoriją mums tam, kad nepamirštume jos ir toliau ją pasakotume“, – teigia 69 metų L. G. Woods savo šilta pietietiška balso moduliacija.
Tą pirmadienį L. G. Woods šeimos – ir daugelio kitų kaip ji iš Afrikatauno, istorinio beveik du tūkstančius gyventojų turinčio rajono ant deltos krantų į šiaurę nuo Mobilio – istorija, perduodama iš lūpų į lūpas daugiau kaip pusantro šimto metų, tapo daug tikroviškesnė. Tą dieną žurnalistas Benas Rainesas iš AL.com išspausdino straipsnį, kuriame papasakojo apie rastas apanglėjusias medinio laivo liekanas. Manoma, kad tai „Clotilda“.
Grupė archeologų, apsilankiusių toje vietoje, patvirtino, esą, sprendžiant pagal nuolaužų matmenis labai tikėtina, kad tai ir yra minėtasis vergų laivas.
„Tai yra įrodymas, kurio mums reikėjo,– sakė L. G. Woods. – Mane tai pradžiugino, nes tiek daug žmonių sakė, kad to nebuvo, kad mes prasimanėme šią istoriją.“
L. G. Woods ir kiti palikuoniai neslėpė savo euforijos dėl šios naujienos, tačiau vis dar negali tuo patikėti. Kadangi „Clotilda“ visada buvo šeimos istorijos pagrindas, anksčiau jiems teko priimti šį pasakojimą tiesiog pasitikėjimo pagrindu.
Dešimt iš šimto „Clotilda“ laivu atplukdytų vergų palikuonių, vis dar gyvenančių Afrikataune, susirinko aptarti klausimo, ką daryti su rastomis nuolaužomis, jeigu paaiškės, kad jos išties laivo „Clotilda“. Jas reiktų perkelti ar atstatyti? Jos turėtų likti ten, kur rastos, ir tik apsaugoti tą vietą? O gal jas perkelti į muziejų?
„Mes norime papasakoti likusioms mūsų šeimoms, kas nutiko daugiau kaip prieš 150 metų, – toliau kalba L. G. Woods. – Mes norime gauti kai kuriuos atsakymus.“
Lavonas Manzie, Afrikataunui atstovaujantis Mobilio tarybos narys, sakė, kad „Clotildos“ atsiradimas yra sveikintina žinia toje Mobilio dalyje, kuri dažnai net nepastebima. Pernai metais vienas menininkas šiame rajone nupiešė vergų laivą vaizduojančią freską ant betoninės sienos, o tai reiškia, kad „Clotildos“ istorija bendruomenėje nuolat rezonuoja.
L. Manzie teigia, kad vergai iš šio laivo atstovavo tam, kas yra geriausia jo valstijoje ir Amerikoje. Jie atvyko čia prieš savo valią ir nemokėjo anglų kalbos, kaip ir nesuprato amerikiečių kultūros. Nepaisant to, jiems pavyko paversti Afrikatauną klestinčia vieta su žemės ūkiu, mokyklomis, bažnyčiomis ir bendruomenės.
„Tai pasakojimas apie gebėjimą atgauti fizines bei dvasines jėgas ir savisaugą, – sakė jis. – Jeigu atsižvelgsite į aplinkybes, iš kurių šie žmonės turėjo pasimokyti ir pakilti, o vėliau pasiekė tai, ką daugiausia jie gali pasiekti, tuomet tai yra nuostabi istorija.“
L. G. Woods prisimena istoriją, kaip jos proprosenelis Charlie Lewisas atvyko „Clotilda“. Vaikystėje ji sužinojo, kad jis buvo vyriausias vergas šiame laive ir buvo žinomas kaip Tarkbar genties vyriausiasis.
„Charlie kalbėjo tik afrikiečių kalba, tad jis papasakojo šią istoriją savo sūnui Joe Lewisui“, – sakė L. G. Woods. Jos teigimu, Afrikatauno baptistų bažnyčioje jis išmoko skaityti ir rašyti, ir šią istoriją užrašė. Ši bažnyčia buvo bendruomenės centras. Keli vergai, atvykę laivu „Clotilda“, buvo šios bažnyčios steigėjai.
Listonas Portisas gyvena Afrikataune 55 metus ir „Clotildos“ istoriją priima kaip miesto istoriją. „Labai džiaugiausi tuo, kad jie rado laivą, nes girdėjau apie jį visa savo gyvenimą, – kalbėjo L. Portisas. – Dėl to mūsų istorija tampa tikra ir teisinga.“
L. Portisas, į pensiją išėjęs nepilnamečių sulaikymo centro prižiūrėtojas, neturi ryšių su laivu „Clotilda“ atvykusiais vergais. Tačiau jis tvirtina žinojęs istoriją, nes ji pasakojama bendruomenės mokyklose ir bažnyčiose.
„Labai svarbu žinoti, iš kur esi kilęs, – tikina L. Portisas. – Ypač afroamerikiečių bendruomenėje, nes mes neskaitėme ir nerašėme, todėl mus formavo iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos. Galimybė iš tikrųjų pamatyti mūsų istoriją ir žinoti, iš kur konkrečiai mes kilę, suteikia tikėjimą ja.“