Tai primena pasaką: lobių ieškotojai skuba iššifruoti paslaptingoje knygoje esančias užuominas, kurios padės jiems rasti paslėptą auksą. Tik šį kartą laukiantis lobis nebuvo koks nors prasimanymas, nors jį įkvėpusi knyga iš tiesų buvo grožinis kūrinys.
1979 metais menininkas Kitas Williamsas išleido pasakų knygą „Masquerade“ su piešiniais, kurių painume slypėjo užuominos. Jas iššifravus galima buvo sėkmingai atsekti vietą, kurioje buvo užkastas 18 karatų auksinis kiškis, rašo BBC.
Netrukus jau buvo parduota daugiau kaip milijonas šios knygos kopijų. „Masquerade“ tapo to metu reiškiniu ir sukėlė pasaulinę aukso medžioklę. Net praėjus keturiems dešimtmečiams, knyga vis dar turi armiją gerbėjų, perdavusių aistrą šiam kūriniui jaunesnėms kartoms. Jie vis dar prisimena tą nepaprastą šalį užvaldžiusį sujudimą.
Skaitytojus užvaldė manija: lobių ieškotojus pirmyn varė ne tik noras tapti pirmuoju, kuris išsprendė mįslę, bet ir brangakmeniais inkrustuotas kiškis. Buvo perkasti nesuskaičiuojami vejos plotai, nepatenkinti žemės savininkai statė ženklus, kuriais mėgino atgrasyti lobio ieškotojus. Knyga net buvo minima santuokos nutraukimo bylose.
Tačiau kai auksinis kiškis galiausiai buvo atkastas – tai nutiko praėjus trejiems metams viename Bedfordšyro parke – istorija toli gražu nesibaigė. Su jo radimu susijęs skandalas šokiravo knygos gerbėjus visame pasaulyje, o patį K. Williamsą pavertė atsiskyrėliu.
Ironiška, tačiau tai buvo istorija, galėjusi kilti iš prasimanymo.
Medžioklė prasideda
„Masquerade“ pasakojama Kiškio Džeko (Jack Hare), pametusio brangakmenį, kurį jam buvo patikėta pristatyti iš mėnulio į saulę, istorija.
Tikrasis lobis atitiko pasaką, jį pagamino pats K. Williamsas. Lobis buvo įvertintas 5 tūkstančiais svarų – nors galiausiai jis įrodė esantis vertas kur kas daugiau – ir inkrustuotas rubinu, perlamutru ir mėnulio akmeniu.
Šis auksinis kiškis užvaldė milijonų žmonių vaizduotę, nors beveik trejus metus jo buvimo vieta buvo žinoma vos dviem vyrams. Vieną 1979 metų rugpjūčio naktį K. Williamsas užkasė lobį vienintelio liudininko akivaizdoje. Tą liudininką parinko jo leidėjas Tomas Maschleris ir juo tapo televizijos laidų vedėjas Bamberis Gascoigne’as.
Konkrečioje vietoje bendruomeninėje žemėje K. Williamsas ir jo garsusis liudininkas užkasė kiškį, užantspauduotą vašku ir įdėtą į keramikinį indą (kad išvengtų metalo detektorių). Ant indo buvo išgraviruota: „Saugau „Masquerade“ brangakmenį, kuris saugiai manyje laukia tavęs… arba amžinybės“.
Lobio užkasimo liudininku tapęs B. Gascoigne’as turėjo pasirūpinti paskutiniu akcentu – iš „Tupperware“ dėžės išpilti šviežią karvės mėšlą.
Nuovokų skaitytoją atvesti į šią vietą – ją K. Williamsas prieš kelerius metus išsirinko per pikniką su tuometine savo mergina – galėjo sudėtinguose piešiniuose slypinčių užuominų iššifravimas. Tačiau piešinių detalės inicijavo beveik tiek pat interpretacijų ir teorijų, kiek buvo gerbėjų.
Knyga akimirksniu sulaukė pasisekimo, nes skaitytojai iš viso pasaulio suskubo spręsti mįslę. Oro linijos netgi pardavinėjo transatlantinius „Masquerade“ bilietus su nemokamu kastuvu atvykus.
„Pirmasis leidimas buvo išparduotas per dvi dienas ar kažkas panašaus, – vėliau prisiminė K. Williamsas „BBC Four“ dokumentiniame filme „The Man Behind the Masquerade“. – Labai greitai knyga išspausdinta pakartotinai. Ji tapo sensacija ta prasme, kad viskas vyko taip greitai.“
K. Williamsas, iki tol mažai kam žinomas menininkas, staiga atsidūrė dėmesio centre. Jis leidosi į reklaminį turą po Jungtines Amerikos Valstijas, pasirodė pokalbių šou Jungtinėje Karalystėje ir buvo užtvindytas gerbėjų prašymų padėti. Netrukus jo namus kasdien pasiekdavo po daugiau nei du šimtus laiškų, kurių kiekvieną K. Williamsui tekdavo perskaityti.
„Buvau tam nepasirengęs, – sakė menininkas. – Iš tikrųjų labai greitai tai tapo nekontroliuojama.“
Tarp spėjimų, pasiekusių menininko pašto dėžutę, atkeliavo ir gerokai labiau trikdančių siuntų, pavyzdžiui, nupjautų guminių plaštakų.
Mėgindami pagelbėti, K. Williamso kaimynai Glosteršyro kaime, kuriame jis gyveno, pradėjo neigti smalsiems gerbėjams ką nors žinantys apie jį.
Sprendimas
Tačiau tik viena teorija vedė prie teisingo sprendimo ir auksinio kiškio. Norint rasti sprendimą, reikėjo brėžti liniją nuo kiekvieno penkiolikoje piešinių vaizduojamo gyvūno akies per plaštaką ar leteną prie raidės puslapio pakraštyje.
Tai atskleidė žodį ar frazę, kurie visi kartu sudarė esminę užuominą. Ji skambėjo štai kaip: „Catherine's /Long finger /Over / Shadows / Earth / Buried / Yellow / Amulet / Midday / Points / The / Hour / In / Light of equinox / Look you“.
Surašius į posmus, pirmųjų raidžių akrostikas skambėjo taip: „Close by Ampthill“ (angl. arti Ampthilio). Tai suteikė lobio ieškotojams paskutinę ir esminę užuominą į Bedfordšyre esantį miestą, netoli kurio K. Williamsas gyveno keliais metais anksčiau.
Lobio užkasimo vieta buvo ten, kur Kotrynos Aragonietės kryžius meta šešėlį per pavasario ir rudens lygiadienius, tai reiškia, kad jis nurodo konkrečią vietą konkrečią dieną.
Prireikė beveik trejų metų, kol kodas buvo išspręstas. Ir tai padarė fizikos mokytojai Mike’as Barkeris ir Johnas Rousseau. Deja, lobio jie taip ir negavo.
Radimas
1982 metų pradžioje M. Barkeris ir J. Rousseau priartėjo prie to, ką B. Gascoigne’as vėliau pavadino galvosūkio „geriausiu sprendimu“. Tai padaryti jiems pavyko tik pasinaudojus papildoma užuomina, kuri 1981 metais buvo išspausdinta „Sunday Times“. Laikraštyje buvo užsiminta, kad raktas į galvosūkį galėtų slypėti rankų ir kojų pirštuose.
Prisiminę knygos įvadą – „Norėdami išspręsti paslėptą mįslę, turite pasinaudoti savo akimis“ – jie suvokė, kad tiesi linija, nubrėžta nuo kiekvieno gyvūno akies per jo leteną, rodė į pakraštyje esančią raidę. Sujungus raides išėjo žodis.
Aštuntame knygos piešinyje buvo atskleistas žodis „Amulet“ (amuletas), kuris įtikino M. Barkerį ir J. Rousseau, kad jiems pavyko. Taip jiems susidėjo frazė „Close by Ampthill“, jie surado parką ir identifikavo paminklą.
1982 metų sausį M. Barkeris apsilankė parke, norėdamas iškasti savo lobį, tačiau neturėjo tikslių instrumentų, padedančių apskaičiuoti jo užkasimo vietą, todėl grįžo namo tuščiomis rankomis.
Kai abu vyrai apsisprendė laukti kovo mėnesio lygiadienio, kuris leis nustatyti lobio užkasimo vietą, auksinis kiškis išsprūdo jiems iš rankų.
Skandalas
Jie neteko amo sužinoję, kad atsiskyrėlis galvosūkių sprendėjas, pasivadinęs Kenu Thomasu, vengė viešumos, užgriuvusios jį po to, kai atskleidė pasaulį užvaldžiusią paslaptį. Jis buvo nufilmuotas su K. Williamsu, kai jis išlaisvino kiškį iš vaško dėžutės, tačiau vėliau primygtinai reikalavo, kad jo veidas būtų uždengtas šaliku, o interviu jis sutiko duoti tik už kameros. Savo lobį eksponuoti jis atsisakė.
Negalėdami pasidalinti jo atradimo džiaugsmu, „Masquerade“ gerbėjai ėmė įtarinėti K. Thomasą, o vėliau ir K. Williamsą, o kai kurie netgi ėmė spėlioti, kad jis susimokė juos apgauti. Po kelis metus trukusių paslėptų užuominų paieškų, jie pamatė kitą K. Williamso anagramą „I will mask it“ (angl. aš užmaskuosiu tai).
Menininkas taip pat suabejojo dėl K. Thomaso ir galiausiai suvokė, kad jis neišsprendė visos mįslės, o auksinio kiškio užkasimo vietą sužinojo kitu būdu. Tik 1988 metais vienas laikraštis galiausiai atskleidė ryšį tarp K. Thomaso – paaiškėjo, kad tai yra vyro pseudonimas – ir buvusios K. Williamso merginos, kuri puikiai prisiminė judviejų apsilankymą Ampthile prieš daugelį metų.
Kai K. Thomaso kompanija „Haresoft“ žlugo, kad gautų pinigų, jis buvo priverstas parduoti kiškį aukcione. Tai paskatino reporterį Franką Branstoną pasidomėti kompanija, kurios direktoriaus vardas buvo Dugaldas Thompsonas, o ne Kenas Thomasas. Pasirodo, D. Thompsonas anksčiau turėjo verslą su Johnu Guardu, kuris auksinio kiškio radimo metu gyveno su buvusia K. Williamso mergina.
Vėliau kalbėdamas leidiniui „Sunday Times“, K. Williamsas sakė, kad jautėsi „apgautas“ ir iš pat pradžių žinojo, kad K. Thomasas iš tikrųjų mįslės neįminė.
Kiškis, aukcione parduotas už 31,9 tūkstančio svarų, perėjo į privačias rankas ir dingo iš visuomenės akių dviem dešimtmečiams. K. Williamsas – žmogus, kurio vaizduotė pagimdė šį reiškinį – padarė tą patį.
Menininkas, kurio reputacija buvo sumenkinta iki galvosūkių kūrėjo, nusivylė.
„Pradžioje jis buvo labai dėkingas man už tai, kad globojau jo kūrinį, – sakė jo leidėjas T. Maschleris „BBC Four“. – Tačiau vėliau jis kartais buvo gana pasipiktinęs, nes aš sugrioviau jo ramų gyvenimą. Ir jis yra teisus – aš tai padariau.“