Kojinės viduje buvo „mūsų draugų mėsos gabalėliai ir kremzlės“ – kad ir kaip siaubingai tai beskambėtų, būtent tai padėjo jam ir kitiems likusiems gyviems po skrydžio 571 tragedijos išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis.
„Privalėjau išgyventi“ (angl. I Had to Survive) – Roberto Canessos pasakojimas apie 1972 metų tragediją, kurį užrašė Pablo Vierci. Dramatiška istorija tuo metu pasaulyje sulaukė didžiulio susidomėjimo. Maža to, apie šią lėktuvo katastrofą ir ją išgyvenusius buvo sukurtas filmas – 1993 metais kino teatrus pasiekė juosta „Alive“, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų atliko garsus aktorius Ethanas Hawke‘as.
R. Canessa buvo vienas iš 16 Urugvajaus regbio komandos narių, išgyvenusių lėktuvo, kuriuo skrido 45 keleiviai ir įgulos nariai, katastrofą Andų kalnuose. Tai, kokiomis priemonėmis žaidėjai išgyveno kalnuose, kelia šiurpą net ir praėjus 40 metų. Vien nuo minties, kad „jie valgė žuvusiuosius“, piestu stojasi plaukai.
Bet apie viską iš pradžių.
Kai 1972 metais kalnuose sudužo nedidelis keleivinis lėktuvas, mediciną studijavusiam R. Canessai tebuvo devyniolika. Viešai prabilti apie baisiausią gyvenimo patirtį jį paskatino keturmečio sūnaus draugai, kurie ėmė smalsauti, kas tuomet nutiko. Mažasis Hilario bičiuliams papasakojo tik sausus faktus. Dabar istoriją (net ir su šiurpiausiomis detalėmis) pasakoja ir jo tėvas – garsus širdies chirurgas.
Kai į rungtynes Čilėje iš Urugvajaus sportininkus skraidinęs lėktuvas spalio 13 dienos popietę nukrito ir sudužo Andų kalnuose, R. Canessa nė akimirką negalvojo liksiantis gyvas.
Negalėdamas patikėti, kad, atgavęs sąmonę rūkstančiose lėktuvo nuolaužose, jis vis dar kvėpuoja, R. Canessa ir kiti išgyvenusieji nedelsdami puolė padėti sužeistiems. Iš viso lėktuvui sudužus liko gyvi 33 žmonės – kiti neišgyveno arba dingo be žinios. Netrukus gyvųjų ėmė sparčiai mažėti.
Jau kitą dieną mirė dar penki žmonės. Regbio komandos žaidėjas Nando Parrado, kuris buvo komos būsenos, buvo atsargiai patrauktas į šalį, sužeistą galvą likimo draugai padėjo ant ledo gabalo – toks sprendimas išgelbėjo jo gyvybę.
Šaltis užkirto kelią mirtimi galėjusiai pasibaigti smegenų edemai. N. Parrado ne tik sugebėjo atsistoti ant kojų, bet ir labai daug padėjo kitiems išgyvenusiems.
Pirmosios dienos po tragedijos buvo pačios sunkiausias. Žuvusiųjų vadavimas iš sumaitoto lėktuvo – veikla, padėjusi bent kuriam laikui nukreipti slogias mintis belaukiant pagalbos. Visi naiviai tikėjo, kad ta pagalba jau skuba pas juos.
Kartą ar du jie tarsi ir girdėjo virš galvų praskrendančius lėktuvus, bet ši viltis netrukus buvo numarinta.
Dienos bėgo, pagalbos nebuvo, tad tragediją išgyvenusiems teko improvizuoti, ieškant būdų, kaip išgyventi ir toliau. Trys pusbroliai – Fito, Danielis ir Eduardo Strauchai suformavo savotišką tribunolą, pasiskyrė vadovais.
Atsirado įtampa ir trintis, kai kurie regbininkai buvo nepatenkinti tokia situacija, tačiau visi iki vieno puikiai suprato, kad bent savotiškas stabilumas ir kontrolė yra būtini, norint išgyventi ir galbūt vieną dieną sulaukti pagalbos.
Aršiausi jų priešai ir nesutarimų priežastys buvo stingdantis šaltis (spaudė net 30 laipsnių speigas) ir trūkumas – trūko visko.
Vienas sumanus regbininkas iš lėktuvo pilotų kabinoje rastų medžiagų sukonstravo savotiškų akinių nuo saulės – jie buvo būtini, nes kalnų sniegas akinte akino. Fito rado būdą, kaip tirpdyti sniegą ir apsirūpinti vandeniu. Mažiausiai per katastrofą apgadintos sėdynių pagalvėlės atliko gana neįprastą funkciją – virto kažkuo panašiu į sniego batus.
Kad ir kokie sumanūs buvo nelaimėliai, jiems niekaip nepavyko pasirūpinti tuo, ko trūko labiausiai – maistu. R. Canessa prisipažįsta: maitintis mirusiais likimo draugais buvo jo mintis.
Pirmieji taip maitintis pabandė pats R. Canessa ir dar trys drąsiausieji – jie pirmieji ėmėsi pjaustyti mirusių likimo draugų lavonus. Iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti jiems į akis. Ant metalo plokštės ėmė gulti mėsos juostelės.
„Kai galiausiai nugalėjome pasibjaurėjimą, suvalgėme po pirmąjį gabalėlį. Labai keistas jausmas. Vienu metu tarsi lyg ir nieko sudėtingo, bet ir labai sunku. Kilo šleikštulys. Nepaisant to, teko kažką daryti – priešingu atveju būtume mirę iš bado“, – pasakoja R. Canessa.
1972 metų spalio 23 dieną per mažytį lėktuve buvusį radijo tranzistorių išgirdo, kad jų lėktuvo jau niekas nebeieško, gelbėjimo operacija nutraukta. Dar po šešių dienų, kai visi miegojo, juos užklupo sniego griūtis.
R. Canessa buvo palaidotas po sniegu. Pirmiausia Roy Harley nukapstė sniegą nuo jo burnos, kad po sniegu palaidotas jaunuolis galėtų kvėpuoti – netrukus gelbėti jo ėmėsi ir kiti. Netrukus paaiškėjo, kad sniego lavina pražudė dar aštuonis žmones. Šios netektys likusius gyvus sukrėtė labiausiai. Javieras Metholis raudojo prie žmonos Lilianos kūno. Kiti tą akimirką atrodė tarsi ištikti paralyžiaus.
Vėlgi tai buvo R. Canessa, kuris priėmė, kaip mums dabar atrodo, pasibjaurėtiną sprendimą.
Sušalę kūnai, kuriais pastaruoju metu maitinosi, buvo pagaliau palaidoti labai giliai po sniegu. Teko griebtis naujausių aukų.
„Taigi žengėme dar vieną labai svarbų žingsnį, tada atrodė, kad galutinai paminėme savo orumą, tačiau paprasčiausiai neturėjome kito pasirinkimo. Teko valgyti šalia mūsų gulinčio žmogaus palaikus“, – pasakoja gydytojas.
Lapkričio 17 dieną likusieji gyvi nusprendė pradėti savotišką ekspediciją – kitaip tariant, leistis ieškoti pagalbos. Antrasis pilotas spėjo prieš mirtį jiems tiksliai įvardyti jų buvimo vietą, bent jau jie taip manė. Žmonės manė, kad vos už kelių kilometrų į vakarus jų laukia gyvenamos Čilės teritorijos ir išsigelbėjimas. Deja, antrasis pilotas apsiriko – ir ne vienu kilometru.
Žmonės neturėjo žalio supratimo, kur tikslai sudužo jų lėktuvas. R. Canessa, N. Parrado ir Antonio Vizintinas leidosi į kelionę, kuri, šventu jų įsitikinimu, turėjo trukti ne ilgiau kelių dienų. Didžiuliam jų nusivylimui, netrukus suvokė padarė nedovanotiną klaidą.
Nors pirmą ekspedicijos naktį didžiuliame šaltyje ir pavyko iškęsti, antroji naktis vos jų nepribaigė. Kilo rimtų abejonių, ar jiems tikrai pavyks rasti norimą pagalbą.
Prie lėktuvo nuolaužų trys drąsiausieji grįžo po penkių dienų. Vienintelė likusi viltis – lėktuvo uodegoje likęs radijas, kurį reikėjo kažkaip sutaisyti ir pasirūpinti veikiančiomis baterijomis. R. Canessa bergždžiai plušėjo kelias dienas, nors visai šalia, juodojoje dėžėje, buvo reikiamas aukštos įtampos transformatorius.
Laimei, vyrams pavyko padaryti kitą gyvybiškai svarbų atradimą – jie aptiko puikios izoliacinės medžiagos, iš kurios galima pasigaminti improvizuotų miegmaišių. Minties apie ekspediciją neatsisakyta, priešingai – poreikis kuo skubiau ieškoti sprendimo augi ne dienomis, o valandomis. Gyvųjų buvo telikę vos 16.
Trys vyrai vėl patraukė ieškoti pagalbos – į kalnus. Tikėjosi, kad per daugiausia tris dienas pavyks juos įveikti ir rasti taip būtinos pagalbos. Vyrai naiviai tikėjosi, kad, pajudėję į vakarus, netrukus už kalnų išvys Čilės laukus. Vėliau paaiškėjo, ekspedicija užtruko dešimt dienų.
Pirmoji naktis buvo košmariška. Siautė pūga, ūžavo smarkūs vėjai. Tik paskutinę minutę R. Canessa pamatė nedidelį iš pirmo žvilgsnio saugų žemės lopinėlį, kur jie išsitiesė savo improvizuotus miegmaišius. Netrukus paaiškėjo, kad jie įsikūrė ant bedugnės krašto – vienas neatsargus judesys ir būtų nugarmėję į prarają ir žuvę.
Viršukalnę pirmasis pasiekė N. Parrado. R. Canessa jo pavyzdžiu pasekė tik po kelių valandų.
Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, užgniaužė kvapą – ne, jie nepamatė Čilės lygumų. Jie išvydo tik dar daugiau snieguotų viršukalnių. R. Canessa prisipažįsta, kad, išvydęs tokią skaudžią realybę, vos neapalpo. Jam pakirto kelius, o galvoje sukosi viena vienintelė mintis: „Dabar tai mums tikrai galas“.
Į rytus apačioje vyrai pastebėjo kažką panašaus į taką. Nusprendė juo ir eiti – paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo teisingas pasirinkimas. Ištekliai praktiškai išseko, tad A. Vizintinas buvo pasiųstas atgal prie lėktuvo nuolaužų. Vienintelis klausimas, kurį jis uždavė prieš palikdamas draugus, skambėjo taip: „Ar valgomi lavonų plaučiai?“.
R. Canessa ir N. Parrado leidosi į kelią. Buvo akimirka, kai leidosi nuo kalno kartu su sniego griūtimi. Teko bristi ir per kalnų upę. Apleistas kraštovaizdis prieš vyrų akis nesikeitė, tačiau vieną dieną R. Canessa pastebėjo, kaip leidžiasi saulė. Tai reiškė nuostabų dalyką – kalnai nebeslėpė saulės šviesos. Kitaip tariant, vyrai jau buvo praktiškai perėję Andų kalnus.
Vos gyvi vyrai galiausiai galėjo užsikurti laužą. Radę tuščią sriubos skardinę, netvėrė džiaugsmu, tačiau N. Parrado stengėsi nepasiduoti euforijai – neatmetė galimybės, kad skardinė galėjo būti išmesta iš praskrendančio lėktuvo. Kitas itin pradžiuginęs atradimas buvo pasaga. Netrukus sutiko ir žmogų – gyvulių bandą prižiūrėjusį vietos ūkininką.
1973 metų gruodžio 20 dieną, praėjus 69 dienoms po lėktuvo katastrofos, apie 20 valandą vakaro jie pagaliau sulaukė pagalbos.