Kelias dešimtis nuotraukų vienija vienas elementas – lyderis apsuptas identiškose užrašų knygelėse kažką nuolat fiksuojančių asmenų, BBC rašo Kathryn Westcott.
Nuotraukose, kuriomis dalijasi oficialioji Šiaurės Korėjos naujienų agentūra, Kim Jong Unas įamžintas įvairiausiomis aplinkybėmis. Štai stebi raketinių mokymų dalyvius. Arba vaikštinėja po žvejų valdas. Čia – kalbina besimokančius pilotus. Arba lankosi po renovacijos duris atvėrusioje jaunimo stovykloje.
Šiaurės Korėjos lyderį nuotraukose atpažįsta visi - niekam nekyla klausimų, kas jis toks. Bet kas tie paslaptingi žmonės, nuo vadovo nesitraukiantys nei per žingsnį ir nuolat ką nors užsirašinėjantys?
Jie ne žurnalistai, ne kariai, ne partijos nariai ir ne valstybės tarnautojai, teigia Korėjos specialistas iš Šefildo universiteto profesorius Jamesas Graysonas.
Tai, kas vyksta lyderiui vos iškėlus koją iš rezidencijos, tėra tariamos Šiaurės Korėjos vadovo galios, išminties, žinių ir domėjimosi savo žmonėmis demonstravimas, teigia mokslininkas.
Užsirašančiųjų armiją dar galima pavadinti ir tradicija, kurią dar XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį sugalvojo dabartinio Šiaurės Korėjos vadovo senelis Kim ll Sungas (Kim Ir Senas).
„Tai tiesiog dalis visiems kelią ir pavyzdį rodančio lyderio įvaizdžio“, - mano J. Graysonas.
Tačiau apie kokią lyderio išmintį ir pavyzdį šiuo atveju kalbama? Na, jeigu Kim Jong Unas panašus į savo senelį, tai gali būti praktiniai patarimai. Labai konkretūs praktiniai patarimai.
Po 1976 metais vykusio Kim Il Sungo vizito pas vietos žvejus, Šiaurės Korėjos naujienų agentūra rašė: „Žiūrėdamas į dirbantį sunkvežimį, prezidentas pareiškė, jog jo priekaba akivaizdžiai per maža turimai arklio galiai. Jo teigimu, problemą būtų galima išspręsti padidinus priekabą. Įgyvendinus pokyčius, kiekvieno sunkvežimio priekabos talpa nuo 800 kilogramų padidinta iki dviejų tonų, tai reiškia, jog 20 sunkvežimių dabar gali gabenti krovinį, su kuriuo anksčiau susidorodavo 50 tokių sunkvežimių“.
Nors Šiaurės Korėjoje galima gana lengvai gauti planšetinių kompiuterių, populiariausia priemonė, skirta fiksuoti kiekvieną šalies lyderio žodį, buvo, yra ir bus popierinė užrašų knygelė ir rašiklis. Kodėl?
Atsakymo į šį klausimą nežino niekas – tiesiog tokia tradicija.
„Šitos nuotraukos bus rodomos per televiziją, publikuojamos šalies dienraščiuose, tad toks įvaizdis reikalingas – reikalingi žmonės, fiksuojantys kiekvieną lyderio žodį. Norima jį vaizduoti kaip neišsenkantį žinių ir išminties šaltinį – aišku, kvaila manyti, jog jis tikrai žino visus tuos dalykus. Tačiau svarbu parodyti tuos aparato sraigtelius, kurie gaudo kiekvieną aukščiausiojo vado žodį“, - tikina J. Graysonas.
Kaip teigia profesorius Steve Tsang iš Notingamo universiteto šiuolaikinių Kinijos studijų mokyklos, rašantieji savo darbą atlieka itin kruopščiai.
„Jie jokiais būdais nenori užrašyti nieko, ką būtų galima įvardyti kaip politiškai nekorektiškus pasisakymus, ar tai, kas galėtų pakenkti jiems patiems“, - teigia žinovas.
Dažniausiai užrašai neviešinami. „Jeigu kas nors ir pasiekia plačiąsias mases, tai būna propagandos departamento darbas. Ir visai nesvarbu, ar tai tikrai buvo lyderio mintys ar jų interpretacija. Niekas niekada nedrįstų tuo abejoti – juo labiau viešai“, - sako S. Tsang.