Grandinis Kenas Bailey buvo paprašytas paruošti šunis-desantininkus, kad jie žemėje taptų karių „akimis ir ausimis“, rašo „The Telegraph“.
Šunys buvo ruošiami nusileisti parašiutais Normandijoje ir dresuojami taip, kad išgirdę kokį garsą sustingtų.
Jie taip pat buvo ruošiami atpažinti smarkius garsus ir tokius kvapus kaip sprogstamosios medžiagos kordito.
Keturkojai prieš šuolį parašiutu būdavo laikomi pusbadžiu, tačiau lėktuve dresuotojai į savo kišenes įsidėdavo mėsos gabalą, kad šunys paskui juos iššoktų.
Dokumentus, kuriuos paliko grandinis K. Bailey iš Liverpulio, tarnavęs 13-ame (Lankašyro) parašiutininkų batalione, aptiko Andrew Woolhouse`as, penkerius metus rinkęs medžiagą savo knygai.
Viename iš dokumentų K. Bailey aprašo mokomąjį šuolį su kalaite Reena.
„Ji atrodė suglumusi, bet nerodė jokių baimės ženklų“, - rašė jis.
„Aš ją pašaukiau ir ji nedelsiant atsisuko į mano pusę, energingai vizgindama uodegą“.
„Šuo nusileido prieš mane už 80 pėdų (24 m – DELFI). Ji buvo visiškai atsipalaidavusi ir visai nemėgino užbėgti už akių ar priešintis šuoliui. Vieną kartą apsivertė, pašoko ant letenų ir stovėjo dairydamasi aplinkui“.
Kitą kartą K. Bailey nusileido parašiutu Normandijoje su Elzaco aviganio ir kolio mišrūnu Bingu, tačiau kareiviams teko jį gelbėti, kai jis pataikė nusileisti ant medžio.
Po kelių mėnesių, kai jie per operaciją „Varsity“ nuskrido į Vokietiją, Bingas buvo pasiųstas patikrinti vieno namo ir savo prižiūrėtojams pranešė, kad jame yra vokiečių karių. Būrys apsupo namą ir paėmė vokiečių kareivius į nelaisvę.
Bingas už savo nuopelnus buvo apdovanotas Dickino medaliu – Viktorijos kryžiaus ekvivalentu šunims. Pasibaigus karui, K. Bailey toliau augino kai kuriuos šunis ir veisė Elzacų aviganius.
„Grandinio K. Bailey jo vadas užklausė apie galimybę nuleisti parašiutais šunis“, - teigė A. Woolhouse`as.
„Manau, kad jis turėjo veterinaro išsilavinimą, todėl ir buvo pasirinktas“, - sakė jis.
A.Woolhouse`as pradėjo rinkti medžiagą knygai, kai panoro daugiau sužinoti apie savo prosenelį Walterį Woolhouse`ą – paskutinį žmogų, žuvusį Normandijoje.
Jam padėjo leitenantas Ellis Deanas, tarnavęs tame pačiame batalione, bet pernai miręs.
A.Woolhouse`as pridūrė: „Be jo pagalbos niekada nebūčiau sugebėjęs parašyti šios knygos. Gaila, kad jis jau nesulaukė, kada ji bus išleista“.
Knyga vadinasi „13 - Lucky For Some“ („13 – kai kam laimingas“).